„The Washington Post“ pateikia trumpą pačių blogiausių popiežių istorijoje apžvalgą.
Popiežius Steponas VI
Kai kuriuose šaltiniuose apie jį užsimenama kaip apie Steponą VII. Jo trumpa popiežiaus kadencija prasidėjo 896-aisiais šiurpiu vaidinimu. Popiežius Steponas įsakė iškasti savo pirmtako popiežiaus Formoso kūną ir ėmėsi jį teisti už šventvagystes. Tikrasis Formoso nusikaltimas buvo jo ištikimybė priešingoms jėgoms galių pasiskirstymo sistemoje.
Kaip aprašė vienas istorikas, „lavonas atsidūrė teisme ir išmintingai pratylėjo, kol popiežius Steponas draskėsi ir prapliupo įžeidinėjimais. Tuomet nuo yrančio kūno buvo nuplėšti šventiko drabužiai, nulaužti trys lavono rankos pirštai, o tai, kas iš jo liko, buvo velkama Romos gatvėmis ir sumesta į Tibro upę“. Tačiau pats Steponas popiežiaus pareigomis džiaugėsi neilgai: jau kitais metais popiežių pasmaugė jo priešai.
Popiežius Aleksandras VI
Šis Ispanijoje gimęs pontifikas yra kilęs iš žymiosios ir galingosios Bordžijų giminės. Popiežius Aleksandras VI liūdnai pagarsėjo savo laisvamanišku elgesiu ir nepotizmu – savo giminių protegavimu.
Pastarasis bruožas visai nestebino – juk, be viso kito, jo dėdė buvo popiežius III, išgrindęs kelią Aleksandro iškilimui. Aleksandras popiežiumi buvo nuo 1492 iki 1503 metų. Intrigos, orgijos ir apgavystės, vykusios jo pontifikato metu, buvo tokios gausios, kad net paskatino sukurti televizijos serialą, parodantį Bordžijų šeimos ištvirkavimus, pasileidimą ir sąmokslus.
Iki pat šių dienų netyla spėlionės apie kraujomaišą tarp Aleksandro ir jo dukters Lucrezios. Kai popiežius mirė, jo kūnas greitai supuvo ir išsipūtė, tad kilo įtarimų, kad popiežius galėjo būti nunuodytas.
Popiežius Jonas XII
Jo pontifikatas tęsėsi nuo 955-ųjų iki smarkiai ankstyvos popiežiaus mirties 964-aisiais. Jonas XII pasižymėjo ganėtinai purvina reputacija. Pasak Katalikų enciklopedijos, jis buvo „grubus, vulgarus, amoralus žmogus, pasirinkęs tokį gyvenimą, kad apie Lateraną buvo kalbama kaip apie viešnamį, o moralinė korupcija tuo metu tapo visuotinio pasišlykštėjimo dalyku“.
Galiausiai popiežius buvo apkaltintas priesaikos sulaužymu, simonija (bažnytinių pareigų ir privilegijų prekyba) bei kitais nusikaltimais ir trumpam nušalintas, o paskui surengė kruviną valymą ir grįžo į valdžią. Jono mirtis buvo keista: jį, kaip manoma, nužudė vyriškis, aptikęs popiežių lovoje su savo žmona pačiame svetimavimo įkarštyje.
Popiežius Urbonas VI
Jis valdė didžiosios Vakarų Bažnyčios schizmos (skilimo) metu 1378-aisiais. Skilimas lėmė, kad beveik keturis dešimtmečius tęsėsi kelių tarpusavyje konfliktuojančių popiežių valdymas.
Urbonas, kaip teigiama, buvo linkęs į smurto protrūkius. Jis sužinojo apie jam nuversti rengiamą sąmokslą ir suėmė šešis kardinolus, juos kankino ir galiausiai nužudė. Legenda byloja, kad popiežius skundėsi budeliams, jog kardinolų klyksmai buvo nepakankamai garsūs.
Popiežius Benediktas IX
Šis nepaprastai ciniškas popiežius XI a. valdė tris kartus su pertraukomis. Galiausiai jis atsistatydino ir popiežiaus pareigas tiesiog pardavė kitam kunigui. Palaidu elgesiu pagarsėjusį Benediktą kitas XI a. popiežius apibūdino taip: „Jo gyvenimas buvo toks šlykštus, toks niekšiškas, toks nusikalstamas, kad šiurpstu apie tai galvodamas“.
Popiežius Leonas X
Iš Florencijos kilusios Medici šeimos palikuonis Leonas turėjo talentų ir buvo meno globėjas, tačiau daugiausia yra prisimenamas dėl nepaprasto švaistūniškumo savo valdymo metais – nuo 1513-ųjų iki 1521-ųjų.
Jam ištuštinus Vatikano iždą, teko ieškoti kitų pajamų šaltinių, o jie apėmė ir indulgencijų pardavinėjimą, kuriomis buvo galima užsitikrinti nuodėmių atleidimą ir išsigelbėti nuo prakeiksmo pomirtiniame gyvenime. Tokia praktika įsiutino Vokietijoje gyvenusi Leono amžininką Martiną Lutherį ir paskatino Reformaciją.
Popiežius Bonifacas VIII
Tipiškas valdžios išalkęs popiežius, 1302 metais išleidęs popiežiaus bulę, skelbiančią, kad „jei bet kuris žmogus siekia išganymo, būtina, kad jis būtų pavaldus Romos pontifikui“. Tai buvo, ko gero, vienas agresyviausių nurodymų, kurį paskelbęs popiežius visgi laikinais žemiškaisiais dalykais (žemių užgrobimu, turto surinkimu) rūpinosi nė kiek ne mažiau nei dvasiniais.
Jis sukeldavo karus, plėšdavo miestus, o galiausiai buvo nugalėtas priešo kariuomenės ir savo sostų žaidimą pralaimėjo.
Bonifacas VIII pasirodo italų poeto Dantės Alighieri veikale „Dieviškoji komedija”. Jis patalpintas aštuntajame pragaro rate už daugybę prekybos bažnytinėmis pareigomis ir privilegijomis metų. Šis nusikaltimas Dantės schemoje buvo baisesnis nei sodomija. Savo komiškame kūrinyje „Gargantiua ir Pantargriuelis“ XVI a. prancūzų rašytojas Francois Rabelais taip pat apgyvendino popiežių Bonifacą pragare, kur nusidėjėlis pontifikas siunčiamas „nugraibyti putų nuo puoduose verdančios sriubos“.