Ir ką? Ir bėda prislinko netikėtai – krypelėjo koja, slydo – lūžo ranka, vien nuo tabaluojančio riešo vaizdo pasidarė silpna. Uždėjau ledo ir paskambinau 112, pasakiau, kad žmogui lūžo ranka. Man neuždavė JOKIO papildomo klausimo, tik pasiteravo koks adresas, nuramino, kad siunčia pagalbą ir sujungė su greitosios dispečere – ši paaiškino, kaip elgtis.
Buvo penktadienio popietė, mes gyvename Vilniuje, atokiau nuo centro, bet greitosios sulaukėme už dvidešimt minučių. Imobilizacija, nuskausminamieji, išmatuotas spaudimas, dokumentų užpildymas – viskas greitai, profesionaliai, maloniai bendraujant. Nuvykome į VRUL Skubios pagalbos skyrių Lazdynuose. Gydytojas atidavė dokumentus registratorei ir maloniai atsisveikinęs paliko mus laukti. Užtrukome penkioliką minučių, kol apžiūrėjo traumatologas, po to du rentgenai prieš ir po sustatymo – gipsas. Į pagalbą paskambinau 14:50, 17:20 buvom namie – kitam Vilniaus gale nuo Lazdynų.
Specialiai fiksavau laiką, nes esu daug skaičiusi raudų ir dejonių apie Skubios pagalbos skyrius, greitąją, 112 ir t. t. – asmeninės patirties iki šiol neturėjau. Visiškai kitokie įspūdžiai, nei skaitydavau – ta dažnai keikiama sistema veikė kaip laikrodis profesionalių žmonių dėka. Nemanau, kad tai atsitiktinumas, tiesiog pasisekė ir pan. Esu įsitikinusi, kad tokių teigiamų patirčių yra kur kas daugiau, bet kažkodėl skųstis, bartis, rašyti piktus laiškus ranka pakyla daug greičiau. Medikų darbas yra labai, L A B A I sunkus, mano galva. Esu patenkinta, kad nepasirinkau šios profesijos (nors svarsčiau rimtai), nes NE TIEK myliu žmones, kad dirbčiau tokį darbą.
Aš lenkiu galvą prieš medikus iš pašaukimo, prieš žmones, kurie ne tik profesionaliai, bet ir neabejingai atlieka savo pareigas, GELBĖJA žmones. AČIŪ Jums labai.
Ir dar. Manau, yra svarbu nenutylėti gerų žodžų, išsakyti artimajam, draugui, šalia atsidūrusiam ir padėjusiam nepažįstamam, medikui, mokytojui, pardavėjui etc. – gera emocija sukuria mažus stebuklus.
Būsiu nemadinga – nesiskųsiu.