Kartais neištikimi vyrai ar jų moterys sako, kad jų elgesys „nesiskaito“ kaip išdavystė, nes nebuvo sekso. Kartais jie randa kelių, kaip dėl savo veiksmų apkaltinti kitus – savo antrąją pusę, bosą ar kitą moterį.
Taip, suprantu, kad moterys irgi būna neištikimos, tačiau šįkart ne apie tai.
Kaip psichologas pastebiu, kad antras puses išduodantys vyrai dažnai išradingai pateisina neištikimybę – tarsi viskas rodytų, jog išdavystė buvo vienintelė logiška išeitis esant tokiems santykiams ir kitoms iškilusioms problemoms.
Dažnai pagaunu save galvojant: „Taip, išdavystė yra vienas variantų, tačiau tai vienas iš daugybės variantų, kuriuos gali pasirinkti. Kas jei pabandytum susirasti hobį, savanoriauti ir paversti šį pasaulį geresne vieta ar net iš tiesų pasikalbėtum su savo mergina ar žmona apie tai, kaip jautiesi ir kaip būtų galima sukurti pilnavertiškesnius santykius? Argi nė vienas iš šių pasirinkimų nėra geresnis nei melas, manipuliacijos ir slapukavimas nuo moters, kuri tau iš tiesų rūpi?“
Bet daugybė vyrų taip negalvoja, o pagauti už rankos bando logiškai paaiškinti ir pateisinti savo elgesį tokiais pareiškimais:
– Kiekvienas vyras nori sekso su kitomis moterimis, o kai tokia galimybė pasitaiko – jis pasinaudoja ja.
– Vyro prigimtis jį verčia pasimylėti su kuo daugiau moterų, kodėl reikėtų tam priešintis?
– Jei su antrąja puse būtų daugiau ar kokybiškesnio sekso – man nereikėtų išduoti.
– Nedarau nieko, ko nedaro dauguma mano draugų. Jei netiki – paklausk jų.
– Jei mano žmona nebūtų priaugusi tiek daug svorio ar būtų man malonesnė ir skirtų daugiau dėmesio – net nebūčiau pagalvojęs apie neištikimybę.
– Jei mano darbas nebūtų toks įtemptas, man nereikėtų ieškoti palengvėjimo virtualiame sekse.
– Neištikimybė? Rimtai? Kas galėtų privatų šokį striptizo klube pavadinti neištikimybe, juk taip vyrai tik linksminasi.
– Mano tėvas varydavo žurnalus ir eidavo į striptizo klubus ir tai nebuvo problema. Aš užsiimu virtualiu seksu, koks skirtumas?
– Aš tik susirašinėju ir flirtuoju, kuo tai žalinga? Nesusitinku nė su viena iš tų moterų, tai tiesiog žaidimas.
Įprastai psichologai išvardintus dalykus vadina vienu žodžiu – neigimas. Tai elgesys, kai žmogus meluoja sau, kad galėtų pateisinti abejotiną savo elgesį. Paprastai kiekvieną savęs apgaulę lydi racionalus paaiškinimas, o jį lydi dar daugiau melagysčių. Žvelgiant iš psichologo pozicijos – tokie vyro pasiteisinimai atrodo tokie pat silpni kaip kortų namelis, tačiau vyro akimis jie itin svarūs.
Tai, žinoma, kelia klausimą, kodėl? Kodėl vyrai iš tiesų „suka į kairę“?Ir kodėl vyrai kartais toliau apgaudinėja nors jau buvo pagauti, net jei gresia skyrybos, turima vaikų?
Tiesa ta, kad yra daugybė veiksnių, kurie gali paskatinti vyrą nuklysti:
Nebrandumas. Jei jis neturi patirties rimtuose santykiuose ir pilnai nesuvokia, kad jo veiksmai turės pasekmių ir gali įskaudinti antrąją pusę, tuomet jam gali atrodyti, kad jis gali turėti seksualinių nuotykių. Toks vyras monogamiją prilygina tarsi švarkui, kurį gali užsidėti ir nusiimti kada panorėjęs.
Paraleliai esančios problemos. Jis gali turėti problemų dėl alkoholio ar narkotikų vartojimo, kurie lemia prastų sprendimų priėmimą. Gali būti, kad jis kenčia nuo sekso priklausomybės, kuri reiškia, jog jis nevalingai įsitraukia į įvairias seksualines fantazijas ir veiksmus taip vengdamas tikrojo gyvenimo.
Nesaugumo jausmas. Jis gali jaustis per senas (ar per jaunas), nepakankamai gražus, nepakankamai turtingas, nepakankamai protingas ar pan. Kad patenkintų savo ego, jis ieško patvirtinimo iš kitų moterų, nori būti trokštamas ir vertingas.
Tai santykių pabaiga, pirmoji versija. Jis gali norėti nutraukti esamus santykius. Vietoje to, kad tiesiog pasakytų savo partnerei, kad yra nelaimingas ir nori viską baigti – jis apgaudinėja ir tuomet priverčia ją „atlikti purviną darbą“.
Tai santykių pabaiga, antroji versija. Jis gali norėti nutraukti esamus santykius, bet tik tada, kai turės kuo juos pakeisti. Taigi, jis tarsi ruošia dirvą naujiems santykiams nors dar yra senuosiuose.
Vyriško palaikymo trūkumas. Jis galėjo nuvertinti savo poreikį turėti palaikančią draugystę su kitais vyrais ir tikėtis, kad šį poreikį patenkins tik partnerė. Kai ji nepatenkina šio poreikio – jis ieško to už namų ribų.
Santykių etapų nesuvokimas. Jam gali atrodyti, kad įsimylėjimo stadija turi trukti amžinai.
Vaikystės traumos. Jis gali kentėti nuo vaikystėje patirtų traumų, kurios trukdo pilnai atsiduoti vienam žmogui. Seksualinį susijaudinimą sutikus naują partnerę jis gali naudoti kaip vaistą senų, nesugijusių žaizdų skausmo slopinimui.
Savanaudiškumas. Gali būti, kad pirmiausia jis tiesiog galvoja tik apie save. Jis gali laikyti paslaptis ir meluoti be jokio sąžinės graužimo tol, kol jis gauna tai, ko nori. Gali būti, kad jis niekuomet nenorėjo būti monogamiškas. Vietoje to, kad monogamiją priimtų kaip pasiaukojimą dėl santykių, jis jį mato kaip kažką, ką galima apeiti.
Unikalumo jausmas. Jis gali manyti, kad yra kitoks nei kiti ir yra vertas to, ko kiti vyrai galbūt neverti. Įprastos taisyklės jam tiesiog negalioja, todėl jis gali „apdovanoti save“ kada tik panorėjęs.
Impulsyvumas. Jis galėjo niekada nė nepagalvoti apie neištikimybę, kol tiesiog nepasitaikė proga. Tuomet, nė nepagalvojęs, kaip tai gali paveikti esamus santykius, jis pasinaudoja proga.
Nerealistiški lūkesčiai. Jis gali manyti, kad jo partnerė turi pildyti kiekvieną jo užgaidą kaskart jam panorėjus, nepaisant to, kaip ji tuo metu jaučiasi. Jam nepavyksta suprasti, kad ji turi savo gyvenimą su savo jausmais ir mintimis bei poreikiais, kurie ne visada apie jį. Kai jo lūkesčiai neišsipildo, jis išsipildymo ieško už santykių ribų.
Pyktis ar kerštas. Jis gali būti neištikimas, norėdamas keršto. Jis pyksta ant savo partnerės ir todėl siekia ją įskaudinti. Tokiu atveju neištikimybė nuo pat pradžių neslėpiama nuo partnerės.
