Prieš leisdamiesi į kelionę susitikome su Lietuvos Garbės konsulu Mongolijoje. Šis žmogus turi darbo turizmo sektoriuje patirties, todėl nusprendėme išklausyti jo patarimų. Ir nors susitikimo metu mūsų įsivaizdavimas apie šalį neapsivertė aukštyn kojomis, tačiau sužinojome kelionėje tikrai pravertusių detalių.
Atsisveikinę su konsulu, pasukome Gobio link. Dar beriedant Ulan Batoro gatvėmis paaiškėjo, kad mėlynosios Delica'os kondicionierius sugeba gerai pūsti orą, tačiau jo nešaldo: mongoliškieji liepos karščiai nežadėjo lengvo pasivažinėjimo.
Stabtelėję miesto pakraštyje prisipildėme baką, prisipirkome maisto bei kelioninių smulkmenų.
Deja, Delica nebuvo linkusi su mumis draugauti. Jau po kelių dešimčių kilometrų variklis ėmė gesti, o stabtelėjus artimiausioje degalinėje teko jį pagirdyti dar ir tepalu. Pabandę važiuoti toliau, privažiavome tikrai negerą ženklą – nugaišusią karvę. Aišku tokie vaizdai Mongolijoje – smulkmena, niekas gi nesivargins laidoti stepėje kritusio galvijo, tačiau mintys aplankė ne pačios maloniausios. Delica nebesugebėjo įveikti aukštesnio pakilimo ir teko ieškoti serviso. Įtarimų kėlė kuro filtras. Kiek paklaidžioję stepėje, nedideliame miestelyje įsigijome šią detalę ir pakeitėme.
Reikalai lyg ir pasitaisė, todėl bandėme keliauti toliau. Deja deja, pravažiavus kritusią karvę istorija pasikartojo. Vos tik atsiradus mobiliojo ryšio signalui (stepėje jis būna ne už kiekvienos kalvos), teko vėl skambinti Eigy, kad ji ieškotų kito automobilio, o patiems gręžtis atgal į Ulan Batorą. Aišku, kaip visada būna tokiose situacijose, automobilis atgal važiavo be jokių priekaištų.
Neplanuotai nakvynei susiradome dar ankštesnį butą nei turėjome iki šiol. Negana to, kartu su mumis gyveno dar ir Eigy turistinį ūkį prižiūrėjęs pagyvenęs korėjietis, visą naktį gaminęs savo keistus patiekalus bei gąsdinęs Loretą. Man pavyko ją įtikinti, kad tai nėra blogiausia, kas mums galėjo nutikti – juk galėjome būti apgyvendinti su pasakiškuoju mongolu, turinčiu auksinį dantį...
Eigy pastangomis anksti rytą po hostelio langais stovėjo kita Delica. Vien pavadinimą išgirdus mane ėmė krėsti isteriškas juokas. Tačiau apžiūrėjęs automobilį iš arčiau nusiraminau – jo išvaizda, būklė ir naujasis mechanikas Baa kėlė pasitikėjimą. Pirmą kartą šioje kelionėje.
Taip juoda 4WD Mitsubishi Delica, gimusi 2000 metais ir turinti 3 litrų benzininę širdį, tapo mūsų namais ant ratų ateinančias porą savaičių.
Po rusiškų UAZ mikroautobusų Mitsubishi Delica yra populiariausias turistinis automobilis Mongolijoje. Nors į rusiškus automobilius jau įsigudrinta montuoti netgi kondicionierius, tačiau savo patikimumu jie toli atsilieka nuo japoniško konkurento ir lenkia jį tik Mongolijos sąlygoms geriau pritaikyta važiuokle – UAZ turi linges, o ne greitai gendančius amortizatorius.
Naujai išsinuomotame automobilyje buvo įdiegta netgi videosistema ir Baa mus supažindino su naujausiais mongoliškais hitais. Juokiatės? Visai be reikalo. Rekomenduoju paklausyti šių dainų. Esu tikras – labai stipriai pakeisite savo nuomonę apie tai, kas yra šiuolaikinis mongolų popsas.
Anksti rytą pradėtas kelias bėgo greit, o paskutinės mano abejonės dėl automobilio patikimumo išsisklaidė pravažiavus karvės gaišeną: automobilis nesiožiavo.
Mongolijoje gyvena 3 milijonai mongolų. Šis skaičius tesudaro 30 proc. visų pasaulyje gyvenančių šios tautos atstovų. Vien tik Kinijoje esančioje Vidinės Mongolijos srityje gyvena apie 6 milijonus mongolų. Pagrindinė priežastis yra ta, jog Kiniją valdant Qing dinastijai, beveik visa mongolų gyvenama teritorija priklausė Kinijai ir 1911 metais prasidėjus nepriklausomybės judėjimui, paskelbusiam nepriklausomą Mongolijos valstybę, kinai „pasilaikė“ sau didžiulę pietinę mongolų gyvenamos teritorijos dalį – Vidinės Mongolijos autonominį regioną. Nemažai mongolų gyvena ir Rusijos Federacijai priklausančioje Buriatijos respublikoje. Šią teritoriją Rusija aneksavo apie 1700 metus ir dabar tai yra vienas iš Rusijos federalinių teritorinių vienetų.
96 proc. Mongolijos gyventojų yra mongolai, daugiausia kalbantys Chalchos mongolų kalba, o vakarinėje šalyje susikoncentravusi kazachų bendruomenė, sudaranti apie 4 proc. šalies gyventojų. 53 proc. gyventojų išpažįsta budizmą, po 3 proc. yra musulmonai ir šamanistai, o 2 proc. yra krikščionys. Likę 40 proc. yra laisvamaniai.
Kodėl tai pasakoju? Todėl, kad tądien negalėjau pagalvoti apie milijonus mongolų. Po kelių valandų kelio, įveikę pirmuosius 250 km, pietauti sustojome Mandalgobyje. Čia derėtų ekskursas, iliustruojantis mongoliškus mastelius. Mandalgobis yra vienos iš šalies provincijų – Dundgobio (Vidurinio Gobio) aimako – administracinis centras. Jame gyvena apie 10 500 gyventojų (panašiai kaip Grigiškėse arba Jurbarke), o paties aimako teritorija didesnė už Lietuvą – 74,7 tūkst. km2. Iš viso aimake gyvena 38,8 tūkst. gyventojų. Štai tokios proporcijos!
Mandalgobyje apturėjome kitą akistatą su mongoliška virtuve: visuose patiekaluose, netgi patiekale, mūsų akimis žiūrint, panašiame į sriubą, buvo galima rasti dideliais gabalais supjaustytos mėsos. Ta mėsos gausa ir daržovių nebuvimas mūsų racione kuo toliau, tuo labiau ėmė įkyrėti. Aš stengiausi į reikalą žvelgti pozityviai ir aiškinau kelionės draugams, kad tai yra puiki proga atsivalgyti grynos ir įvairios mėsos.
Išvažiavę iš Mandalgobio, toliau džiaugėmės asfaltuotu keliu, kuris, nors ir siauras, buvo lygus ir vidutinis važiavimo greitis buvo palyginti didelis. O kad būtume žinoję, kad tai pirmoji ir paskutinė šitokia „greita“ diena Mongolijoje...
Artėdami prie tikrojo Gobio, aplankome Tsagaan Suvarga arba kitaip vadinamą Baltąją stupą. Norėdami patekti prie šio gamtinio objekto, turėjome mesti mongolišką „greitkelį“ ir susipažinti su tikru mongolišku keliu – vėžėmis per stepę. Važiuojant jomis automobilį labai krato, nes vėžės, kurios iš pirmo žvilgsnio yra be didelių duobių, iš tikrųjų tai tikra kratyklė – vėjas, vanduo ir išdaužyti automobilių amortizatoriai sukuria tokį paviršių, kokį Lietuvoje gali rasti kaimo vieškelyje po didelio lietaus ir greideriui pamiršus tuo vieškeliu pravažiuoti kelias savaites. Toks kelias mechaniką privertė imtis ir pirmojo remonto – nuo kratymo ėmė atsidarinėti bagažinės dangtis ir tai automobilio barškėjimą darydavo nebepakenčiamu.
Tsagaan Suvarga – vaizdingos, iš itin toli matomos uolos, sudarytos iš įvairiaspalvių molingų senovinio jūros dugno sąnašų, performuotų ledynų ir vandens. Uolų aukštis siekia 60 m, o ilgis – net 400 m. Šį darinį galutinai suformavo vėjas, per ilgą laiką išpustydamas lengviau dūlėjimui pasiduodančias molingas daleles. Vaikštant uolomis neapleidžia jausmas, kad persikėlei į kažkokią kitą planetą.
Šiandien Tsagaan Suvarga savo išvaizda primena sugriautą miestą arba baltą stupą – piramidės formos budistinį statinį.
Kartu su mumis Baltąją stupą lankė grupė amerikiečių. O mes tik susėdę į automobilį susigriebėme, kad negražiai pasielgėme jų nepasveikinę – buvo juk liepos 4-oji...
Sugrįžome keliasdešimt kilometrų į asfaltuotą kelią ir juo pasukome kairėn – į Dalanzadgadą, – Pietų Gobio aimago administracinį centrą. Aimagas be savo įspūdingos gamtos, darosi svarbus visai šaliai ekonominiu požiūriu: Oju Tolgojaus vario kasykla Pietų Gobyje yra didžiausia regione. Ją per tarpines kompanijas valdo nevienareikšmiškos reputacijos australų-britų transnacionalinė kalnakasybos kompanija Rio Tinto. Kompanija dažnai kritikuojama aplinkosauginiu, korupciniu požiūriais, tačiau ji bando palaikyti teigiamą savo įvaizdį Mongolijoje vykdydama kultūrinius ir socialinius projektus. Vieno tokio projekto liudininkais teko ir mums tapti: australų džiazo grupė, duodanti nemokamus koncertus Ulan Batore atvirai prisipažino, jog tai daro nebe pirmą kartą ir yra apmokama Rio Tinto.
Kalnakasyba Mongolijai duoda apie 30 proc. BVP ir apie 90 proc. eksporto pajamų. Perspektyvos didelės, kadangi šalia – resursų stokojanti Kinijos ekonomika, tačiau didelė gamtinių resursų eksploatavimo dalis ekonomikoje Mongoliją stumia į olandiškos ligos gniaužtus su visomis iš to išeinančiomis pasekmėmis.
Dalanzadgade jokių interesų neturėjome, ramiai važiavome toliau. Temstant pasukome į pirmą pasitaikiusią turistinę – gerų (taip vadinamos mongoliškos jurtos) – stovyklą. Čia už nedidelį mokestį galima gauti lovą jurtoje, tualetą, dušą ir pusryčius. Mongoliškas B&B.
Kol Baa keitė priekinį amortizatorių, bandėme prisipratinti naują mūsų nosims specifinį jurtos avies kvapą, kurį jai suteikia vilnonis apvalkalas. Jurta – universalus mongoliškas namas. Jį lengva pastatyti, lengva išardyti, nesunku transportuoti. Žiemą jame šilta, vasarą – vėsu. Tokias savybes garantuoja storas iš avies vilnos nuveltas apdangalas. Jurta palubėje turi apvalią angą vėdinimui ir dūmams išeiti.
Dabar jurtų šildymui dažniausiai naudojamos metalinės krosnelės, tačiau seniau buvo naudojami atviri ugniakurai. Paprastai mongoliška jurta turi 72 pagaliukus, prilaikančius stogą. Bet jų gali būti daugiau arba mažiau, priklausomai nuo jurtos dydžio ir paskirties – ji gali tarnauti tiesiog kaip ūkinis pastatas arba sandėlis. Jurtos universalumas lemia, kad net šiandien Mongolijoje jos ypatingai populiarios ir naudojamos ir kaime, ir mieste.
Dažnai galima matyti, kad mongolų šeima pasistačiusi mūrinį namą, tačiau jo kieme būtinai stovi ir jurta. Ulan Batore matėme netgi jurtą, pastatytą didelėje šiuolaikinio daugiabučio namo terasoje. Taigi, jurtos iš mongolo gyvenimo ir sąmonės neištrinsi. Jurtas parduodanti įmonė savo nuotaikingoje reklamoje nurodo, kad jurtos gali šiandien tarnauti kaip vaikų žaidimo aikštelė, žvejų trobelė, laikinas būstas statybininkams, meno ar jogos studija, B&B kambarys nuomai, nuolatinio hipio ar kito rastamano būstas bei svečių kambarys netikėtai apsilankiusiems giminaičiams.
Vakare ilgai sėdėjome po mongolišku dangumi ir gėrėjomės kalnais tolumoje, kurių kontūras buvo aiškiai matomas mėnulio šviesoje. Tokiais atvejais apima ta mistinė nuojauta, kurią galima išgyventi tokiose vietose – didžiulė atvira, tuščia erdvė, tyla, tamsa, bet jauti, kad kažkas yra netoliese: gal tai kažkoks gyvūnas, gal mongolas auksiniu dantimi, o gal Čingischano dvasia. Geras jausmas. Pamažu pirmoji tikroji automobilinė diena Mongolijoje užsimerkė.
Sakot, dar buvo galima panaršyti prieš miegą internete? Cha. Pamirškit. Jokio interneto. Iškilmingai skelbiama: Gobis – idealiausia vieta Žemėje skaitmeninei detoksikacijai.
Iš tiesų, kai kurie technologiniai sprendimai Mongolijoje stebina: saulės baterijas galima pamatyti prie dažnos klajoklio jurtos, tačiau mobilus ryšys kaimo vietovėse labai nepastovus ir fragmentiškas. Gal todėl Ulan Batore kiekvienoje buities prietaisų parduotuvėje ar turgelyje lengvai galima įsigyti laidinį telefono aparatą?
Rytą stepėje aplink stovyklą matėsi naktį praėjusio lietaus pėdsakai – stepė buvo lyg išmuiluota ir molingas jos paviršius tapo slidus. Automobilis pavažiuoti galėjo tik dėl to, kad vėžėse buvo daug gargždo – tai lyg kelias su pašiurkštinta danga.
Pakeliui link Gobio Chongorino smėlynų aplankėme Gobio kalnų trijų grožybių nacionalinį parką, kur gėrėjomės vaizduotę žadinančiomis kalnų viršūnių formomis. Neįtikėtina buvo tai, kad nedideliame kalnų tarpeklyje, esančiame vienos iš rūsčiausių pasaulyje dykumos prieigose, liepos pradžioje radome ledyną. O jame – ir įšalusių pinigų.
Dar kiek pasidžiaugę asfaltuotu keliu, sustojome pietums Bajandalajaus miestelyje, turinčiame tris mums tuo metu aktualias įstaigas: vaistinę, valgyklą ir benzino kolonėlę.
Apsilankymas vaistinėje ir jos aplinka nekėlė didelio noro pirkti joje vaistus. Valgykloje užsakinėdami maistą pastebėjome prancūzą, besikeliantį nuo stalo ir paliekantį ant jo nepaliestą didžiulį dubenį su avienos sriuba – guriltai šulu. Susirūpinę pasiteiravome, ar maistas neskanus, gal blogas? Sunkiai stenėdamas prancūzas teištarė: skanus, geras, bet jo per daug...
Bepietaujant dangus tapo lyg švininis ir pakilo vėjas. Prieš pat lietų spėjome susėsti į automobilį ir nuvažiuoti iki degalinės. Baa mašinos baką benzinu pildė velniškame dulkių debesyje. Po kelių minučių nulijo liūtis. Deja, Bajandalajus buvo išsidėstęs sankryžoje, kurioje mes iš asfaltuoto kelio privalėjome pasukti į priekalnes. Molingoje lygioje dykumoje esančios vėžės akimirksniu virto sunkiai išvažiuojamomis balomis, kurioje skendo net mūsų keturiais ratais varoma Delica, o vienų durų spyna, posūkyje priekinio rato užnešta smulkiu moliu, nebeatsidarinėjo iš išorės visą likusią kelionę.
Popiet turėjome įveikti ilgus 120 km, važiuodami vėžėmis tarp smėlynų ir kalnų. Kelias buvo prastas, ant jo – daugybė aštrių akmenų. Šis pervažiavimas užėmė ištisas 4 valandas, neskaitant laiko, kurį praradome keisdami ratus – pusvalandžio bėgyje sugebėjome prapjauti dvi padangas. Kadangi Delica buvo „ekipuota“ tik dviem atsarginiais ratais, tai nuo šio momento iki kitos ratų taisyklos teko važiuoti lyg stikliniais ratais, pasveriant kiekvieno posūkio galimas pasekmes.
Chongorino smėlynuose įsikūrėme naujoje itin tvarkingoje jurtų stovykloje, kurioje viskas – tualetai, dušai ir kita įranga – veikė be priekaištų.
Turėdami šiek tiek laiko iki saulės laidos, nusprendėme, jog galima būtų pajodinėti kupranugariais. Deja, nuvykus į vietą ir klajokliams mikliai pradėjus ruošti kupranugarius mūsų „žygiui“, radikaliai išsiskyrė žygeivių nuomonė dėl žygio prasmės: vienas pareiškė, jog tokia skuba prie nieko gero neprives, antram pritrūko drąsos lipti į kupranugario balną, trečiasis įsižeidė, jog jam tenka tik vykdyti kitų pageidavimus.
Šiuo kritiniu momentu Jolanta parodė savo valios ir dvasios stiprybę: ėmėsi tokios gražbylystės, vis įterpdama sunkiasvorius žodžius, jog pirmajam viskas pasirodė nebe taip skubu, antras įveikė savo baimę, o trečiasis sutiko daryti tai, ką kiti liepia. Ir – bingo – rezultatas: keturi KNVistai sėdėjo ant kupranugarių, tvirtai įsikirtę jų karčių. Aišku, kupranugariai ne kažkokie pasiutę velniai, todėl baimę pamažu pakeitė atradimo džiaugsmas ir ėmėme tiesiog gėrėtis aplinkiniais vaizdais, visiškai nekreipdami į kupranugario vilnos šiurkštumą ir specifinį jo prakaito kvapą.
O ne, neatspėjote, diena tuo nesibaigė: dienos finalui buvo nuspręsta šturmuoti didžiulę smėlio kopą.
Gobio smėlio kopos tiesiog staiga iškyla lygumoje. Kai kuriose vietose jų santykinis aukštis siekia 200 metrų. Kopų masyvo plotis svyruoja nuo 2 iki 20 km, o kopų grandinė tęsiasi net 180 km.
Intensyvus 45 minučių mynimas į stačią sauso smėlio šlaitą, kuriame kojos klimpo tiesiog beviltiškai, nesibaigė šimtaprocentine pergale – tik du ekspedicijos nariai sugebėjo mynimą vainikuoti sėkme ir pasiekė kopos viršūnę – kiti du liko kažkur šlaite. Tačiau laimė gėrėtis nuostabiais besimerkiančios dienos vaizdais teko visiems keturiems. Spėju, kad būtent dėl tokių momentų žmonės važiuoja kažkur toli toli už horizonto, o parvažiavę namo ir nusispyrę smirdinčius kedus, ima vėl kurti naujus kelionių planus.
Kol nulipome žemyn, visai sutemo. 3 kilometrų kelias iki stovyklos prailgo: vėžių daugybė, kuriomis iš jų sutemus važiuoti – nebeaišku. Net stovyklų žiburiai dykumoje neleidžia susiorientuoti, kur reikia važiuoti, juolab, kad važiuoti tiesiai negalima – kelią nuolat pastoja laikinų vandens srautų išraustos gilios vagos ir jas tenka apvažiuoti. Tada suvokėme, jog Baa turėjimas kolektyve – labai geras dalykas. Jo prigimtinė klajokliška orientacija padėjo surasti kelią į namus.
