Priekabiavimo atvejams pradėtas skirti didesnis dėmesys
Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos katedros vedėja, religijotyrininkė Milda Ališauskienė tvirtina, kad galima būtų sakyti, jog Katalikų Bažnyčia patiria krizę, kurią sukėlė ilgalaikis problemos vengimas. Anot M. Ališauskienės, signalai apie tai, kad yra seksualinio prievartavimo aukų, pasirodė dar 1990-aisiais.
„Pirmosios aukos prabilo tuo metu būdamos maždaug 40 metų. Pradėjo veikti psichoterapinės grupės. Buvo taikytos priemonės, kad aukos atsimintų, kas su jomis buvo daroma, jos pradėjo apie tai viešai kalbėti. Tuomet atkreiptas dėmesys, kad yra problema“, – primena M. Ališauskienė.
Dabar, tvirtina religijotyrininkė, turime dar vieną bangą. Dar 2004 m. paskelbta, JAV vyskupų konferencijos užsakyta ataskaita atskleidė, kad apie 4 proc. JAV kunigų buvo apkaltinti seksualiniu priekabiavimu. Į teisėsaugos rankas pateko tik 0,1 proc.
„Nusikaltimus apibrėžia pati visuomenė, valstybė vienaip ar kitaip nustato, kas yra nusikaltimas. [...] Noriu pasakyti, kai apibrėžiame nusikaltimą, tai automatiškai ir aukų padaugėja, nes žmonės pradeda suprasti, kas su jais buvo daroma, kokie neteisėti veiksmai buvo atliekami. Jie tada pradeda kalbėti“, – nurodo M. Ališauskienė.
Jos pastebėjimu, tokiose situacijose itin svarbu atkreipti dėmesį į Bažnyčios ir valstybės santykį, nes dažnai kaltinimai nuskamba ir dėl to, kad Bažnyčia negeba susitvarkyti su vyraujančiomis problemomis, nepašalina nusikaltusių kunigų ir neperduoda jų teisėsaugai.
Vilniaus universiteto profesorius, buvęs ambasadorius prie Šventojo Sosto Vytautas Ališauskas antrina, kad ilgą laiką ir visuomenė nekreipė didesnio dėmesio į vyraujančias problemas, o ir pasitaikančius atvejus vertino visai kitaip, nei tai daroma dabar.
„Visuomenės supratimas labai smarkiai pasikeitė per paskutinius 20–30 metų. Tai iškyla ne vien tik kalbant apie Bažnyčią. Prisiminkime neseniai nusiritusią bangą dėl Holivudo seksualinio priekabiavimo. Šie dalykai pradėti matyti visiškai naujai. Galbūt iš tikro dalis dalykų nėra kriminaliniai nusikaltimai griežtąja to žodžio prasme, bet be jokios abejonės jie peržengė net ir anuometines moralės normas“, – sako V. Ališauskas.
Problemos atsiradimą ir mastą lėmė keli veiksniai
Susiklosčiusią problemą, pasak profesoriaus, nulėmė ne tik per mažas Bažnyčios jautrumas, bet ir joje egzistuojantis luominis solidarumas. Dėl to, tvirtina V. Ališauskas, susiformavo praktika prasižengusį kunigą paprasčiausiai perkelti į kitą parapiją.
„Tai toks feodalinio mąstymo reliktas. [...] Įprasta praktika – iškelti į kitą parapiją, padaryti mažiau atsakingu, paskirti kur nors į administracinį darbą. Iš tikrųjų tai nesprendžia pačios problemos. Antra vertus, XVIII–XIX a. Bažnyčia turėjo daug stipresnius įrankius, ji galėjo tą kunigą įvairiais administraciniais būdais [nubausti]“, – atkreipia dėmesį V. Ališauskas.
Taip pat krizę lemia, sako profesorius, Bažnyčios negebėjimas lanksčiau reaguoti į situaciją. V. Ališausko pastebėjimu, reali kova su seksualiniu išnaudojimu, pedofilija prasidėjo tik Jono Pauliaus II pontifikato laikotarpio pabaigoje.
„Tada šios bylos buvo paimtos iš vietinės kompetencijos ir perduotos Tikėjimo mokymo kongregacijai. Jai kaip tik vadovavo kardinolas Racingeris. Popiežius Benediktas (t. y., tas pats Racingeris) ėmėsi gana ryžtingų veiksmų. Dabar turime labai sudėtingą diskusiją po šio popiežiaus kreipimosi į Dievo tautą, kitaip sakant, į visus tikinčius“, – apibendrina V. Ališauskas.
Kaip didesnę problemą nurodo bandymą dangstyti
V. Ališausko nuomone, didžiausia problema šiuo metu yra ne patys seksualinio išnaudojimo atvejai, nes apie tai žinoma jau daugelį metų ir tokių nusikaltimų drastiškai mažėja, bet išaiškėję faktai apie bandymą slėpti informaciją.
„Didžioji problema – iškilo dangstymo faktų. Galbūt tuo metu tokioje feodalinėje mąstysenoje tai neatrodė kaip dangstymas. Atrodė kaip tėviška globa, bandymas paraginti pasitaisyti. Tie dalykai, kaip matome, buvo neefektyvūs“, – sako V. Ališauskas.
Profesoriaus pastebėjimu, net ir šiuolaikinėje visuomenė, Bažnyčioje svarbiu išlieka socialinis statusas: „Esminis dalykas yra ne tai, ar yra 3 proc., ar 6 proc., ar 1,5 proc. nusikaltusių kunigų, ar yra kažkoks skaičius nukentėjusių vaikų. Esminis dalykas – kaip padaryti, kad nusikaltusieji nebūtų traktuojami kaip privilegijuoti dėl savo socialinio statuso, dėl savo autoriteto ar dar kažko.“
Taip pat, tvirtina V. Ališauskas, būtinas išsamus tyrimas, kad teisėsauga, visuomenė ir pati Bažnyčia situaciją įvertintų adekvačiai.
M. Ališauskienė akcentuoja – nors visuomenės požiūris į priekabiavimą pasikeitė, svarbūs ir pokyčiai Bažnyčios viduje, nes šiuo metu pasitikėjimas šia institucija yra stipriai susvyravęs.
„Pasitikėjimas struktūra, Bažnyčios autoritetu iš principo jau yra susvyravęs tiek, kad jo vietą užima valstybės teisėsaugos institucijos. Būtų geriausia kelti klausimą, kaip Bažnyčia bendradarbiaus su valstybės institucijomis, kuriomis visuomenė, atrodo, labiau pasitiki nei Bažnyčios gebėjimu išspręsti šias problemas“, – tvirtina M. Ališauskienė.
M. Ališauskienė: celibatas patraukia ir nenorinčius kalbėti apie savo lytinę orientaciją
M. Ališauskienės teigimu, Lietuvoje kalbėti apie tokias patirtis nukentėjusiems asmenims itin sudėtinga: „Manau, daugybė žmonių, jeigu ir turi tokių patirčių, jas pasilieka sau [...]. Kiek teko domėtis, girdėti pasakojimų, aukos patiria nesuvokiamą kaltės ir gėdos jausmą.“
M. Ališauskienės nuomone, problema Lietuvoje lieka nesprendžia: „Manau, kad Lietuvoje šios problemos dar nepradėjome spręsti. Žinoma, čia turiu omeny ir Lietuvos Bažnyčios istoriją, ir sovietinį laikotarpį. Viskas ne taip natūraliai vystėsi, kaip Vakarų visuomenėse, kurios galėjo turėti katalikiškas mokyklas, kuriose galėjo natūraliai egzistuoti vienuolijos. Žinome, deja, kas vyko, pavyzdžiui, Airijos vienuolynuose.“
M. Ališauskienė svarsto, kad tokia Lietuvos Bažnyčios istorijos raida galėjo iš dalies apsaugoti nuo panašių atvejų: „Gali būti, kad tai apsaugojo Bažnyčią nuo šitų žmonių atsiradimo pačioje Bažnyčioje, nes tiesiog buvo labai sudėtinga patekti.“
M. Ališauskienė atkreipia dėmesį, kad gyvenimas skaistume, celibato reikalavimas į Bažnyčią pritraukia tiek žmones, kurie nori gyventi skaisčiai, tiek tuos, kurie nenori ar negali kalbėti apie savo seksualinę orientaciją.
„Būtent per tą skaistumo prizmę, per celibato turėjimą Bažnyčia tampa patrauklia tiek norintiems gyventi skaistume, tiek tiems, kurie nenori kalbėti viešai, nenori patraukti dėmesio į savo seksualumą“, – sako M. Ališauskienė.
V. Ališauskas teigia su tokia nuomone nesutinkantis ir atkreipia dėmesį, kad seksualinės orientacijos Bažnyčia niekada nelaikė nuodėme, tačiau visada smerkė seksualinius aktus: „Seksualinis susivaldymas nekelia problemų. [...] Tai nėra tikra problema. Čia mes susiduriame su tokiu dalyku, kad žmonės, slėpdami savo seksualinę orientaciją, iš tikrųjų atsiduria ten, kur jie neturėtų būti.“
Vis dėlto abu pašnekovai atkreipia dėmesį, kad pasipiktinimą visuomenėje sukėlė ne tie atvejai, kai paaiškėja netradicinė kunigų lytinė orientacija, bet būtent tie, kai išaiškėja seksualinės prievartos, pedofilijos atvejai, kuriuos netgi galimai buvo bandoma dangstyti.
„Manau, kad tai vis dėlto reikėtų atskirti, nes, kiek man teko matyti, vis dėlto kalbama apie nepilnamečius vaikus ir jaunuolius. [...] Norėčiau pabrėžti, kad nusikaltimu apibrėžiami ne homoseksualūs aktai, bet pedofilija, kai vienas iš lytinių santykių dalyvių nesutinka, yra per jaunas, neturi galimybės pasipriešinti, yra išnaudojamas. Apie tai yra kalba, o ne apie homoseksualius aktus“, – akcentuoja M. Ališauskienė.
Pagal LRT RADIJO laidą „10–12“ parengė Vaida Kalinkaitė-Matuliauskienė.