Pasak Vladimiro, nesvarbu, kas bebūtų Seime, konsolidavimo siekiama ne didinant biudžeto įplaukas, o karpant išlaidas viešosioms paslaugoms ir infrastruktūrai. Sunku su tuo ginčytis, bet pabandysiu.
Visiškai sutinku, kad prieš keliasdešimt metų nuo rinkimų rezultatų galėjo priklausyti atlyginimai ir socialinės išmokos, darbo santykiai, profsąjungų reikalavimų įgyvendinimas, valstybės investicijų apimtys ir proporcijos. Dabar, kaip rašo gerbiamas LRT redaktorius, tai – beveik nebesusiję dalykai: visos partijos panašiai nepaiso silpnesniojo interesų ir „susina“ viešąjį sektorių.
Vasara kilo statistinių duomenų mūšis. Opozicija apkaltino, kad valdant „valstiečiams“ nelygybė didėja. Bet tiesa yra ta, kad pernai vykdytas santykinio skurdo tyrimas remiasi 2016 m. duomenimis, nes tyrimas vyksta visose ES šalyse ir duomenys vėluoja dviem metais. Tačiau ar kitais metais, jau tiriant LVŽS valdomą Lietuvą, bus kitaip, kol kas turime tik viltį.
Kol nėra patikimos statistikos, į klausimą, ar kas nors pasikeitė po LVŽS laimėjimo, galime atsakyti pažvelgę į esminius sprendimus iš klasikinių ideologinių takoskyrų perspektyvų.
Tikriausiai nėra lengvesnio rodiklio įvertinti, ar iš tiesų S. Skvernelio politika yra neoliberali, kaip požiūris ir santykis su privatizacija. Privatizaciją mes vis dar suvokiame kaip valstybės valdomų gamyklų, geležinkelių ir buvusių kolūkių pardavimą privatiems asmenims, bet Lietuvai pasiekus 2000-uosius metus beveik viskas, ką buvo galima lengvai privatizuoti, jau buvo privatizuota.
Maždaug tuomet tyliai prasidėjo visiškai nauja privatizacijos fazė – viešųjų paslaugų sukomercinimas. Tas pats viešojo sektoriaus „susinimas“, apie kurį kalbėjo V. Laučius.
Pirmoji auka buvo pensijų sistema. Mažai kas prisimena trumpos pirmosios A. Kubiliaus kaip premjero kadencijos laikais sukurptą dokumentą – 2000 metų balandžio 26 dieną patvirtintą Pensijų reformos koncepciją. Joje nuskambėjo pagrindiniai privatizacijos raktažodžiai: „Pakeisti pensijų sistemą taip, kad sulaukę pensinio amžiaus žmonės gautų didesnes pajamas nei iki šiol, tačiau perskirstymas būtų ne padidintas, bet sumažintas“. Pagal šį gudrų planą solidarumo sistemą pamažu keistų privatus kaupimas, vykdomas SODROS pinigais.
Eksperimentas baigėsi fiasko, t.y. daug skurstančių pensininkų ir nieko gero nesukaupta ir tik LVŽS pavyko tai sustabdyti. Kitais metais SODRA neperves nė cento privatiems pensijų fondams, o pensijų augimas pralenkė atlyginimų augimą, kaupiamas rimtas rezervas mūsų tėvų kartai.
Panaši situacija klostėsi apie 2004 metus švietime. Ne itin savo ideologija besirūpinę tuo metu populiarūs Naujosios sąjungos politikai, iš dalies socialdemokratai, o vėliau į valdžios olimpą įlipę tuo metu dar skaidrūs kaip krištolas liberalai darė baisius eksperimentus švietime, per kvazi-rinkos mechanizmų brukimą ten, kur jų neturi būti. Taip gimė „krepšeliai“ – vieši pinigai, „vaikščiojantys“ paskui švietimo paslaugų „vartotoją“. Kur tai nubloškė mūsų švietimą, matome dabar. Taip, švietimo reformos turėjo pozityvių bruožų, taupė pinigus, bet dabar prireikė milžiniškos švietimo reformos todėl, kad lauktos kokybės rinkos mechanizmai į švietimą neatnešė.
Liepą Seimas atšaukė moksleivio krepšelio sistemą mokyklų finansavime. Universitetus teko jungti taip pat iš dalies dėl užsitęsusio naivaus pasitikėjimo rinkos mechanizmų galia (pasirinks geriausia – numirs silpniausias). Deja, LVŽS nesugebėjo tinkamai iškomunikuoti savo ideologinio laimėjimo ir švietimo tematikoje viešoje erdvėje vis dar dominuoja daugiausia žalos jam pridarę asmenys.
Nieko kito nevyko ir Sveikatos sistemoje. Lietuvoje buvo išrastas Privalomas sveikatos draudimo mokestis, nors sveikata yra tokia pat viešoji gėrybė kaip švietimas ar saugumas. Kodėl nėra policijos, gaisrinės, universitetų mokesčio?
Dar ir dabar kai kurie verslo asociacijų atstovai nesigėdija pripažinti, kad to reikėjo laipsniškam sveikatos apsaugos privatizavimui, kurį jie planavo kartu su politikais ir valdininkais. Ar politikai turėjo tam rinkėjų mandatą? Manau, kad ne.
Ką šiemet padarė LVŽS sveiktoje? Seimas nusprendė, kad valstybinės medicinos apsaugos vystymas yra prioritetas ir nuo šiol finansavimas sistema bus palanki valstybinei medicinai. Kilo daug triukšmo. Bet panašu, kad visgi sutarsime, kad privati medicina ir privatus švietimas, jei tai stambus verslas orientuotas į turtingą pirkėją miesto „centre“, turi veikti kaip verslas be didesnių dotacijų.
Išimtį galėtų sudaryti tik iš tiesų nuoširdi bendruomeninė ar religinė veikla, aiškiai socialinę naudą nešantys bendri privačių bendrovių ir viešos medicinos projektai, kaip yra visame pasaulyje. Mes dažnai mėgstame kalbėti apie Suomijos pavyzdį švietime. Kokia to pavyzdžio esmė? Vienodai geros valstybinės mokyklos visoje šalyje. Suomiai padarė proveržį, kai nutraukė tai, kas daugelį metų vyksta Lietuvos švietime – gerų ir blogų mokyklų atsiradimą, privačių mokyklų „verslų“ plėtrą viešais pinigais. Kaip rašo britų dienraštis „The Guardian“, britams laikas pagalvoti apie Suomijos kelią ir privačių mokyklų integravimą į valstybinę sistemą, nes jos tik didiną socialinę atskirtį. Beje, net Britanijoje nėra tokių šiltnamio sąlygų stambiam mokyklų verslui kaip Lietuvoje. Privačios mokyklos gauna mokesčių mokėtojų finansavimą tik bendruomenėms suteikus jiems labdaringų, pelno nesiekiančių organizacijų statusą (angl. charity).
Neoliberalią kryptį keičiančių mūsų sprendimų socialinėje politikoje taip pat nemažai: socialinės paramos indeksavimas kartu su infliacija, minimalios algos augimo susiejimas su vidutinės algos augimu, socialinės pašalpos neatėmimas vos euru padidėjus žmogaus pajamoms, papildoma galimybė remti profsąjungas savo mokamo GPM dalimi.
Norisi prisiminti dar vieną kritinį viešųjų paslaugų privatizacijos atvejį. 2003 m. buvo įvykdyta antstolių sistemos privatizavimas. Tai turėjo siaubingas socialines pasekmes. Bet šios Vyriausybės ir NVO pastangomis pavyko įteisinti griežtus antstolių „apetito“ ribojimus, kokią dalį pajamų galima išskaičiuoti iš skolingų asmenų.
Visa tai, kartu su ženkliai augančiomis senatvės pensijomis ir vaiko pinigais turėtų pakeisti nelygybės rodiklius. Padėti galėtų ir ambicingi sprendimai mažmeninės prekybos konkurencingumo priežiūros sityje, apie ką prakalbo Vyriausybės atstovai. Vakarietiško politikos prekybos centrų atžvilgiu Lietuva jau seniai laukia.
Jei visos tos priemonės nesumažins nelygybės – bus sunku kalbėti apie LVŽS valdymo prasmę.
Kritikai klaus – o mokesčių reforma? Taip, daugiausia ideologinių klausimų kėlė mokesčių reforma. Vyriausybė bandė įgyvendinti didžiulį visuomenės užsakymą: mažinti darbo mokesčius - nemažinant viešųjų paslaugų finansavimo. Tai beveik neįmanoma. Seime vyko diskusijos ir dalis sprendimų buvo pakoreguoti viešojo sektoriaus naudai. Mokesčių reformą turėjome pradėti nuo tos vizijos, kurią siūlome viešosioms paslaugoms. Pajamų didinimas, mažiausi mokesčiai regione – nėra tinkami tikslai. Tik nelygybės mažinimas yra vienintelis ir svarbiausias tikslas.
Būtent viešos paslaugos yra tas vienintelis išbandytas instrumentas mažinti nelygybę. Jei bus daug blogų valstybinių mokyklų ir kelios geros privačios – nelygybė augs. Jei bus daug privačių ligoninių – nelygybė augs. Jei skurdą suvoksime tik kaip individualią žmogaus nesėkmę ir nebandysime didinti socialinės politikos finansavimo – skurdas augs, net ir esant geriems ekonominiams rodikliams.
Augs užsienio investicijos, bus nedidelė infliacija, augs algos, bet santykinis skurdas didės, o kartu su juo, augs ir antidemokratinės, radikalios nuotaikos. Netikite? Nelygybė auga visame Vakarų pasaulyje. Iš tiesų, jau beveik keturis dešimtmečius demokratijos ir rinkos ekonomikos įsitvirtinimas pasaulyje nėra lydimas globalaus nelygybės mažėjimo. Anksčiau demokratija beveik visada reiškė didesnę gerovę ir mažesnę nelygybę šalies gyventojams.
Šiandien mes turime tik gerovę ir stabilumą, bet ne visur turime nelygybės mažėjimą. Todėl net labai turtingose demokratijose atsiranda balsuojančių už radikalus. Migrantai yra tik radikalų sumaniai panaudota aktualija. Giluminė priežastis yra auganti nelygybė. 2012 metais Europos Komisija darė tyrimą ir jis parodė, kad 89 procentų europiečių mato didėjančią prarają tarp to, ką daro elitas ir to, ko nori žmonės.
Todėl mūsų mokesčių reformos taktinė klaida – tikslas turėti mažiausius mokesčius regione. Tas žaidimas, kas pasiūlys mažiau viešų paslaugų, gali labai blogai baigtis Europos demokratijai. Pripažinsiu, aš svajoju, kad LVŽS kandidatas į Prezidentus prieš Europos Parlamento rinkimus kalbėtų apie telkiamą pro-europietiškų politinių jėgų bloką, siekiant kad verslas mokėtų mokesčius ten, kur vyksta prekyba jo produktais. Tokią rezoliuciją jau yra priėmęs dabartinis Europos Parlamentas, tačiau jai trūksta Vyriausybių dėmesio. Maža Lietuva viena negali ženkliau didinti kapitalo apmokestinimo, perskirstymo, nes dalyvauja „žiurkių lenktynėse“ dėl investuotojų malonės. Tačiau Europoje daug politikų supranta, kad tai pražūtinga demokratijai, nes žmonės nori didesnės, o ne mažesnės lygybės.
Būtent nelygybės, o ne skurdo mažinimas yra Lietuvos tikslas. Blogiausia, ką gali padaryti politikai, tai užsipulti nelygybės statistikos metodiką. Civilizuotame pasaulyje santykinis skurdas yra svarbiausias matas. Būtent nelygybės mažinimas yra įtvirtintas kaip vienas iš esminių Jungtinių Tautų darnaus vystymosi tikslų išsivysčiusioms valstybėms. Tai, kad žmogus turi mobilų telefoną ar mašiną dar nereiškia, kad jis yra laimingas ar patenkintas kaip veikia demokratija jo šalyje. Jei jis nepatenkintas, jis pradeda ieškoti kaltų. Tada atsiranda niekšai politikai, kurie jam pasiūlo lengvą receptą – kalti migrantai, Europa, vakarų vertybės ir t.t.
Darnus vystymasis skamba kaip kvantinė fizika, bet esu tikras, kad jau visai neužilgo jis taps mūsų nauja nacionaline idėja. Kaip trumpam buvo tapęs stojimas į EBPO. Skirtingai nuo EBPO, kur dominuoja ekspertinės įžvalgos, darnus vystymasis siūlo vertybinę darbotvarkę. Kalbant pavyzdžiais, galima sakyti, kad jei pagal EBPO svarbu skatinti ekonominį augimą, tai darnaus vystymosi darbotvarkė nurodo, kad skatinti reikia ne bet kokį augimą, bet naudingą socialiai ir ekologiškai.
Darnios politikos principus lengviausia iliustruoti tokiu pavyzdžiu. Jei Žemės ūkio ministras pasiūlytų nulinį PVM daržovėms ne dėl to, kad to prašo ūkininkai, bet dėl sveikatos sumetimų. Darni plėtra yra savo siauros kompetencijos peržengimas vardan didesnio tikslo. Manau, kad to labiausiai trūksta Lietuvos politikoje. Profesionalų Vyriausybės reikėjo, jog Lietuvoje būtų mažiau korupcijos, dabar reikia profesionalios idėjų politikos, kad tikroji Darnios Lietuvos vizija būtų įgyvendinta.