Nors šis prakilnus įvadas skamba tarsi kiek perdėtai, tačiau sužinoję apie šio žmogaus pasiekimus, jūs neabejotinai sutiksite, kad jis jo vertas. Galų gale, Š. Karapetianas yra sovietinis povandeninio plaukimo čempionas, nugalėjęs pasaulio čempionate net septyniolika kartų. Taip pat jis trylika kartų Europos ir septynis kartus Sovietų Sąjungos čempionas. Negana to, Š. Karapetianas net vienuolika kartų pagerino pasaulio rekordą.
Galima teigti, kad jis – pats povandeninio plaukimo įsikūnijimas, tačiau jį čempionu galima vadinti ne vien dėl medalių, bet ir dėl nuoširdaus pasiaukojimo kitiems. 1976 metais troleibusui nukritus nuo kelio į ežerą Armėnijos sostinėje Jerevane, jis vienas pats išgelbėjo dvidešimt skęstančių žmonių.
Tačiau norint suprasti jo drąsą, pirmiausiai turėtume pažvelgti į jo gyvenimą ir karjerą. Gali būti, kad į profesionalų plaukimą Š. Karapetianą pasukti paskatino lemiama patirtis, kai penkiolikos metų paaugliui vos pavyko išvengti mirties. Grupė chuliganų jį sumušė, pririšo prie akmens ir įmetė į netoliese esantį ežerą. Vien naudojant jėgą jam pavyko nuplėšti nuo rankų virves, atsikratyti akmens, vilkusio jį į dugną, ir išplaukti. Po šio incidento vaikinas pradėjo lankyti plaukimą, tačiau dėl smulkmeniškos konkurencijos negavo teisės varžytis už savo nacionalinę komandą.
Taigi, jis perėjo į povandeninį plaukimą ir netruko išgarsėti, laimėjęs daugybę valstybinio lygmens varžybų. Iki aštuoniolikos jis jau buvo spėjęs tapti Sovietų Sąjungos čempionu ir vos po dviejų mėnesių, įveikęs senojo žemyno rekordą, laimėjo Europos čempionatą.
Kad ir kur ėjo, jį lydėjo pavydas, o kartą konkurentas netgi pasikėsino į jo gyvybę, kai Kijeve vykusio čempionato metu pakenkė jo deguonies balionui. Net ir šis kliuvinys, vos nekainavęs jam gyvybės, nesutrukdė tapti nugalėtoju.
Kitą kartą į akistatą su mirtimi Š. Karapetianui teko stoti 1974 metais, kai autobusas, kuriuo jis važiavo, vos nenukrito nuo uolos. Kilus panikai plaukikas paėmė vairą į rankas ir atsargiai pavažiavo atgal, kol pasiekė saugią vietą. Tą dieną jo iniciatyvumas išgelbėjo trisdešimt gyvybių, įskaitant jo paties.
Tačiau tai, kas nutiko vėliau, iš esmės pakeitė visą jo gyvenimą. Praėjus dviem metams po minėto incidento, Š. Karapetianas darė įprastą rytinę treniruotę – bėgiojo šalia dirbtinio Jerevano ežero, kai pro jį pralėkė troleibusas ir įkrito tiesiai į vandens telkinį. Buvo rugsėjis, vandens temperatūra nesiekė ir 15 laipsnių.
Dėl didžiulio smūgio dauguma iš 92 troleibuse buvusių keleivių prarado sąmonę, o troleibusas ėmė grimzti į ežero dugną. Plaukikas puolė į vandenį, basa koja išdaužė troleibuso lango stiklą ir ėmė pro jį traukti žmones.
Autobusas pasiekė ežero dugną, dešimt metrų po vandeniu ir dvidešimt penki metrai nuo kranto, o Š. Karapetianas trisdešimt kartų iš eilės panėrė, kad ištrauktų tiek žmonių, kiek pajėgė. Jam pavyko ištraukti 37, tačiau kai kurių atgaivinti jau nepavyko. Gyvi liko dvidešimt. Dar 9 išplaukė patys.
Nors šis incidentas tapo baisia nelaime, tačiau jeigu ne šio žmogaus didvyriškumas, ji butų buvusi dar siaubingesnė. Tik Š. Karapetianui tai kainavo pernelyg daug.
Po trisdešimto panėrimo jis pats dėl deguonies trūkumo prarado sąmonę. Kiek vėliau pasireiškė šių nežmoniškų pastangų padariniai – plaukikui buvo diagnozuotas plaučių uždegimas, o užterštas pramoninis vanduo dar sukėlė ir kraujo užkrėtimą. Po 46 kovoje praleistų dienų Jerevano ežero didvyris pagaliau atgavo sąmonę. Nepaisant to, baisus nervinis išsekimas pareikalavo nutraukti karjerą.
Ir nors galima manyti, kad mažiausiai, ko šis žmogus užsitarnavo – tai visuotinis pripažinimas, tačiau ši didvyriška istorija bemaž nebuvo žinoma iki pat 1982 metų, kai valstybiniame laikraštyje „Komsomolskaja pravda“ buvo išspausdintas straipsnis apie šį neįprastą žygdarbį. Iki to laiko faktas, kad visus tuos žmones iš nuskendusio troleibuso išgelbėjo tikras plaukimo čempionas, buvo žinomas tik vietiniams Jerevano gyventojams.
Sovietai įvykį buvo įslaptinę – jie negalėjo pripažinti tokių masinių žūčių ir kad šalies gelbėjimo tarnybos bejėgės... Po straipsnio pavadinimu „Čempiono povandeninis mūšis“ Š. Karapetianas sulaukė 75 tūkstančių laiškų su pagyrimais ir padėkomis, ir tapo žinomu visoje Sovietų Sąjungoje.
Iš prigimties būdamas kuklus, jis savo poelgyje neįžvelgė jokio didvyriškumo. Priešingai, jis labai sielojosi dėl to, kad nelaimės metu žuvo tiek daug žmonių. Duodamas interviu apie tą įvykį, jis sakė: „Žinojau, kad galiu išgelbėti tiek gyvybių, todėl bijojau suklysti. Apačioje buvo taip tamsu, kad beveik nieko nemačiau. Vieno panėrimo metu netyčia vietoj keleivio čiupau kėdę… O juk galėjau išgelbėti gyvybę. Mano košmaruose mane vis dar persekioja ta kėdė...“
1985 m. Š. Karapetianas dar kartą rizikavo savo gyvybe gesindamas gaisrą. Prireikė net kelių mėnesių ligoninėje, kol atsistatė jo sveikata.
Nuo to laiko Š. Karapetianas buvo pagerbtas ir apdovanotas daugybę kartų, įskaitant du jo šalies vyriausybės įteiktus medalius, UNESCO „Fair Play“ apdovanojimą ir jo vardu pavadintą asteroidą „3027 Shavarsh“.
2014 metais jis Maskvoje nešė olimpinį deglą. Buvęs plaukikas šiuo metu gyvena Rusijos sostinėje ir turi batų parduotuvę pavadinimu „Antrasis kvėpavimas“. Š. Karapetianas gyvena ramų gyvenimą ir vengia dėmesio, tačiau jo didvyriškumas neblėsta, nes žmonės čempionų nepamiršta. Pagal jo gyvenimo istoriją kuriamas filmas „20 gyvybių".
