Tokia retorika būdinga ne tik mūsų šalies valdžiai, bet stebima ir kitose šalyse. Kone viso pasaulio politikai kasdien nenuilstamai kovoja su skurdu. Tik ta kova be pabaigos – užlopėm, o žiūrėk, jau kitoje vietoje skylė atsivėrė. Kalbant apie minimalią algą būtų „pakėlėm, bet rezultato nematyti“. Politikams visai palanku, juk reikia palaikyti nuolatinę kovinę dvasią – už ką juos rinks, jei su kuo nors nekovos, jei ko nors nežadės. Nusimetus ironiją, jei tiek metų nėra laimėtojo, gal vertėtų pagalvoti, kad amunicija paseno?
Postsovietinės šalys, tokios kaip Estija, Lenkija, Čekija, Slovakija, Bulgarija, Lietuva minimalios algos dydį linkusios reguliuoti įstatymais. Lietuvos laisvosios rinkos instituto paskelbta MMA reguliavimo šiose šalyse apžvalga rodo, kaip per dešimtmetį buvo keliama minimali alga: vienose šalyse ji patrigubėjo, kitose tapo net penkis kartus didesnė. Lietuvoje ji buvo pakelta 73 procentais (arba 49 proc., atmetus infliacijos įtaką). Mūsų šalis regiono kontekste atrodo vidutiniokė. Pas mus MMA – 400 eurų, kai Bulgarijoje – 261. Kitose artimiausiose mūsų kaimynėse minimali alga („ant popieriaus“) didesnė: Estijoje – 500 eurų, Lenkijoje – 503, Čekijoje – 478.
Jei vertinsime tik skaičių, atrodys, kad Lietuvoje MMA viena mažiausių Europoje. Bet pagal perkamosios galios sampratą, Lietuvoje, Estijoje ir Čekijoje minimalios algos perkamoji galia yra kone identiška. Aišku, Vakarų šalyse MMA skaičiuojant ir eurais, ir pagal perkamosios galios paritetą – aukštesnė, nei Lietuvoje. Bet ten vidutinis atlyginimas irgi aukštesnis.
Jei jau lyginame minimalią ir vidutinę alga, tai Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) rekomenduoja, kad MMA turi sudaryti ne daugiau kaip 30-40 procentų vidutinio šalies darbo užmokesčio. Lietuvoje šiuo metu – 45 procentai. Tiesa, regionuose ši proporcija didesnė – minimali alga gali siekti ir 57 procentus vidutinio darbo užmokesčio.
Kai MMA pradeda vytis VDU, kažkas yra negerai. Arba MMA yra iškelta aukščiau ekonomikos galimybių, arba VDU yra per žemas. Estijoje MMA sudaro 37,4 proc. VDU, Čekijoje – 35,7 proc., Lenkijoje – 46,2. Lietuvoje, kaip minėta, MMA sudaro 45 proc. VDU. O šalies regionuose šis procentas yra didesnis, pavyzdžiui, Ignalinoje MMA siekia 60 proc. VDU, Zarasuose – 64 proc. Panašu, kad Lietuvoje minimali alga gan sparčiai vejasi vidutinį darbo atlygį, tad tolesnis MMA kėlimas mūsų šalyje turėtų būti labai ir labai pamatuotas.
Kodėl toks aukštas procentas blogai? Todėl, kad tokiu atveju sunkiau įsidarbinti tiems, kurių žemesnė kvalifikacija, kurie nėra sukaupę ar iš viso neturi darbo patirties ar ilgą laiką neturi darbo. O tai ir yra kaip tik tas sluoksnis žmonių, kurie patenka į santykinio skurdo rizikos lygio zoną. Pasaulio banko specialistai pataria, kad ten, kur nedarbas didelis, MMA turi būti žema ar diferencijuota pagal amžių. Pavyzdžiui, šalyse, kuriose didelis jaunimo nedarbas, jaunuoliai galėtų dirbti už žemesnį atlygį tam, kad įgytų patirties, keltų savo kvalifikaciją, pradėtų kopti karjeros laiptais ir ištrūktų iš skurdo spąstų. Vis dėlto, MMA diferencijavimas gali turėti ir savo minusų. Politikai, naudodami šį įrankį, gali didinti MMA kai kurioms žmonių grupėms ir taip apsunkinti jų įdarbinimą. Pavyzdžiui, Slovakijoje yra įteisinti skirtingi MMA dydžiai pagal darbo sudėtingumą. Dėl šios politikos, padavėjai restoranuose negali dirbti tik už MMA, bet turi gauti 120 proc. nuo MMA atlyginimą, o tai apsunkina jų įdarbinimą dar labiau.
Remiantis tyrimais, panašu, kad įvairių šalių politikai apskritai linkę kelti MMA labiau vadovaudamiesi emocijomis, negu paskaičiavimais, atsižvelgiant į regioną, ekonomikos ciklus, poveikį šešėlinei ekonomikai ar verslui. Politikai pamiršta, kad jie gali ne tik kelti, bet ir mažinti MMA, krizės laikotarpiu palengvindami naštą verslui. Ypač – smulkiam.
Kai reikia daryti rimtus sprendimus, psichologai pataria susirašyti tokio veiksmo galimus pliusus ir minusus. Atitikmuo politikoje – sprendimo poveikio įvairiems socialiniams ir ekonominiams veiksniams įvertinimas. Pabandykime apžvelgti, ko galime tikėtis po MMA didinimo.
1. Mažiau uždirbantys žmonės į rankas gauna didesnį atlygį? Taip, bet visuomet yra rizika, kad verslas ieškos išeičių, kaip „apeiti“ nepatogų reguliavimą, atleidžiant vieną kitą darbuotoją ar mažinant darbuotojų darbo valandas. Be to, padidėjusias verslo sąnaudas verslas stengsis kompensuoti kitais būdais: keldamas prekių ir paslaugų kainas, atsisakydamas investicinių ar darbuotojų mokymo planų. Taigi, MMA didinimas gali sukelti ir netiesioginių neigiamų padarinių ekonomikai, tokių kaip aukštesnė infliacija ir mažesnės investicijos. MMA kėlimas lemia ir vidutinio darbo užmokesčio kilimą. Tiek kylant MMA, tiek kylant VDU, didėja darbdavio išlaidos, jis priverstas kelti prekių ar paslaugų kainas. Taigi – užprogramuota infliacija.
2. Mažesnė socialinė nelygybė? Nebūtinai, juk MMA kėlimas labiausiai paliečia pažeidžiamiausias grupes. Smulkus verslas MMA savo darbuotojams dažnai moka tik todėl, kad daugiau neišgali. O keliant minimalią algą, vietovėse, kur ji artėja prie VDU, išauga priverstinis nedarbas. Be to, žmonės gyvenantys skurde nebūtinai dirba už MMA. Jie gali išvis nedirbti, dirbti mažiau nei pilnu etatu ar dirbti daugiau nei už MMA, tačiau kiti asmenys jų šeimoje negauna pakankamai pajamų. Taigi, nebūtinai MMA kėlimas juos pasieks ir padės, net jei jie ir išsaugos darbą.
3. Mažesnis šešėlis? Taip, bet tik tuo atveju, jei darbdaviai moka minimalų darbo užmokestį ir jį deklaruoja, t. y. nemoka vokeliuose. O jei dalis darbuotojų „oficialiai” tampa bedarbiais ir visiškai pasitraukia į šešėlį?
4. Tam tikram gyventojų sluoksniui užtikrintas pajamų lygis? Vieniems užtikrintas, o kitiems keliama MMA gali ir sumažinti galimybes įsidarbinti, pavyzdžiui, turintiems mažai profesinių įgūdžių, jaunimui, neįgaliesiems. Be to, niekas negali garantuoti, kad verslas nenuspręs išeiti iš rinkos ar šalies.
Kai tiek daug rizikų, ar tikrai MMA didinimas yra geriausia priemonė kovojant su skurdu? Tyrimai rodo, kad nuolat keliama MMA nekoreliuoja su produktyvumo augimu. O juk būtent produktyvumas rodo šalies ekonomikos augimą, o atlyginimų kilimas negali ilguoju laikotarpiu pranokti ekonomikos augimo. Štai Bulgarijoje per dešimtmetį (2009-2018 m.) MMA augant 75 procentų, produktyvumas augo tik 27 proc. Kitose šalyse, MMA augimas taip pat gerokai lenkia produktyvumo augimą. Pavyzdžiui, Lietuvoje MMA augo 42 procentais, o produktyvumas tik 22. Tai rodo, kad politikai nustatinėdami MMA dydį retai kada atsižvelgia į ekonomines aplinkybes.
Regione yra įvairios patirties reguliuojant MMA. Tarkime, Lenkija MMA pokytį sieja su infliacijos lygiu. Beje, 2008-2011 metų ekonominės krizės įkarštyje jokios šalies vyriausybė nesiryžo palengvinti verslo naštos ir MMA nemažino. Lenkijoje, kai minimalios algos dydis eurais „pakrito“, tai įvyko dėl zloto nuvertėjimo.
Slovakija, kaip minėta, MMA nustato pagal darbo sudėtingumą: vadovaujančių pozicijų darbuotojams – didesnis MMA. Tačiau kitus faktorius (gyventojų amžius, įgūdžiai, regionų skirtumai, ekonomikos ciklo stadija) valdžia dažnai „pamiršta“. Mūsų regiono šalyse nėra vieningų, aiškių, racionalių kriterijų, kada ir kuo remiantis kelti MMA. Panaši skirtingų šalių politikų elgsena MMA reguliavimo klausimu gali reikšti tik viena – tai yra labiau politikavimo, o ne realaus problemų sprendimo įrankis.
Reziumuojant, MMA didinimas yra kompleksinis ekonominės politikos įrankis, kurio pasekmės yra sudėtingesnės, nei mano politikai. Pastarieji teigia, kad aukštesnis MMA tiesiog įveiks skurdo problemą. Tačiau, skurdo problema nebūtinai bus išspręsta. Politikai, nors to ir nesiekia, de facto sukuria situaciją, kai kažkam – šiek tiek aukštesni atlyginimai, bet kažkas lieka visai be darbo. O tai, kad kai kuriose Lietuvos savivaldybėse MMA sudaro daugiau nei 60 procentų nuo atlyginimų vidurkio, tik parodo, kad šio įrankio galimybės jau išsemtos, o reikšmingų rezultatų, deja, nepasiekta.
