O kas būtų, jei pamatytumėte Žmogaus Sūnų, užžengiantį ten, kur jis buvo pirmiau?! Dvasia teikia gyvybę, o kūnas nieko neduoda. Žodžiai, kuriuos jums kalbėjau, yra dvasia ir gyvenimas. Bet kai kurie iš jūsų netiki.“
Mat Jėzus iš pat pradžių žinojo ir kas netiki, ir kas jį išduos. Jis dar sakė: „Štai kodėl aš jums sakiau: niekas negali ateiti pas mane, jeigu jam nėra duota Tėvo.“ Nuo to meto nemaža jo mokinių pasitraukė ir daugiau su juo nebevaikščiojo.
Tada Jėzus paklausė Dvylika: „Gal ir jūs norite pasitraukti?“ Simonas Petras atsakė: „Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius. Mes įtikėjome ir pažinome, kad tu – Dievo Šventasis.“ (Jn 6, 60–69)
Žmogus negeba pats sau suteikti gyvybės, jis suprantamas tik remiantis Dievu: būtent santykis su juo teikia tvarumo mūsų žmogystei ir daro mūsų gyvenimą gerą bei teisų. Maldoje „Tėve mūsų“ meldžiame, kad jo vardas būtų šventas, kad būtų jo valia.
Mes dažnai esame linkę sušvelninti Dievo reikalavimus, ieškodami kompromisų: norime kažką pasilikti sau, apsidrausti tuo atveju, jei viskas bus prarasta. Tik klaidinantys stabai eina į kompromisą su žmogumi, kad tik galėtų jį valdyti.
Dievas niekada neverčia žmogaus jį mylėti ir niekas to negali daryti Dievo vardu. Tuo labiau negalime pasitelkti į pagalbą pragaro, kaip būdo priversti mylėti Dievą. Žmogus gali neigti Dievo valią ir nužengti į pragarą, bet neužmirškime, kad pragaras buvo aplankytas Jėzaus iškart po jo mirties (1 Pt 3, 18–20; 4, 6). Vadinasi, Dievas ne tiek prašo asketinių pastangų, moralizmo ar aklo paklusnumo, bet laukia pasitikinčio šauksmo iš pragaro, į kurį žmogus įžengė.
Tikėjimas nėra prekių mainai, tai laisvas ir visiškas žmogaus pasivedimas Dievui. Ir jei bijome prarasti tai, ką turime, tada Dievas mus kviečia pasilaikyti sau viską. Jis išlaisvina žmogų, kuris dar neišmoko mylėti, kviečia jį nebijoti, laiduoja jam, kad vis tiek jį mylės ir jo lauks tol, kol žmogus supras, kur yra jo tikroji laimė (Lk 15, 11–32).
Dievo rūpestis panaikina mūsų baimę, pašalina iš mūsų tokį religinį gyvenimą, kuris remiasi nuopelnais, tai yra atlygiu ir bausmėmis. Dievas mumyse ugdo meilę. Kas gyvena Dievo meilėje, tas nebebijo: „Nebėra meilėje baimės, bet tobula meilė išveja baimę. Baimė bijo bausmės, ir kas bijo, tas dar netobulai myli“ (1 Jn 4, 18).
Dievas, kuris baugina, buvo sukurtas žmonių. Beje, mes sukūrėme Dievą kiekvienam atvejui, pagal mūsų reikmes, lyg apsidrausdami nuo visų netikėtumų. Tikrasis Dievas, apreikštas Jėzaus asmenyje, negali sugyventi su kitais dievais: jo kiekvienas žodis griauna ir naikina mūsų stabus ir netikrus tikėjimus.
„Tu švelniai griauni tai, ką mes statom, idant galėtume išvysti dangų, todėl man nepikta“ (Josephas von Eichendorffas, † 1857). Dažnai mes bijome prarasti tikėjimą, tačiau tikras tikėjimas niekada neprarandamas, nes tai reikštų, kad Dievas mus praranda. Tai, kas prarandama, yra klaidingi tikėjimai, iliuzijos, o juos, be abejo, yra verta prarasti.
Dievas gyvena su mumis, dalijasi mūsų egzistencija; kiekvienas gestas ir įvykis atskleidžia Dievo gyvenimą visatoje. Sugebėjimas atpažinti Dievą tame, kas vyksta, yra mūsų tikėjimo į jį patvirtinimas, o Dievą galima atpažinti tik žvelgiant meilės, bet ne suinteresuotumo akimis; kol žmogus žvelgia egoizmo akimis, tol sunkiai įžvelgs kažką pozityvaus gyvenime.