Todėl Aušros Maldeikienės pažadas tai padaryti nusipelno ne tik abstraktaus susidomėjimo, bet ir atidaus perskaitymo: labai džiaugiuosi, kad ji ideologiją turi, žino, kad turi, ir nekantrauju irgi sužinoti!
Atsiverčiu www.ausra2019.lt ir randu „ideologiją“ sudarančią tezių grupę, štai ji (originalioje numeruotėje 23-33):
1. Aš esu katalikė.
2. Mano tikėjimas nedaro manęs moraliai teisia.
3. Mano tikėjimas tereiškia, kad svarbiausia yra kitas žmogus.
4.Renkuosi stovėti silpnojo pusėje, kad ir kas jis būtų: vaikas, neįgalusis, visuomenės spaudimą patirianti moteris, dėl savo tikėjimo atstumtas žmogus ar politikas, apipiltas teisiškai neįrodytų kaltinimų drumzlėmis.
5. Atstovauti silpnesniajam nereiškia jam pataikauti.
6. Aš ne už turtą, aš ne už skurdą, aš už tuos, kuriuos skriaudžia labiausiai – vidurinę dirbančią klasę.
7. Kalbu sąžiningai, atvirai ir dažnai aštriai, nes myliu savo šalies piliečius.
8.Sprendimus priimu sverdama argumentus ir ieškodama pusiausvyros.
9.Girdžiu kitus ir pripažįstu, kad esu neteisi, kai oponentų argumentai yra stipresni.
10.Tikiu, kad politikai turi kalbėti moralės, o ne kaštų ir/ar naudos kalba.
11.Esu demokratė, nes vienintelė demokratija suteikia balsą silpnajam.
Dievaž, trumpiausia ideologija pasaulyje!
Bet ne trumpumas, šiuo atveju, daro didžiausią įspūdį. Sunku būtų įtarti, jog kandidatė nežino žodžio „ideologija“ reikšmės ir mano, kad taip vadinamas ne politiškai angažuotas teorinis modeliavimas (rišli argumentuota idėjų apie žmones ir visuomenes sistema), o naivūs atviravimai ką ji girdi, jaučia, renkasi, tiki, kokia intonacija kalba ar kam taikosi atstovauti.
Bet jei žino, tai...?
Jei žino, tai, vadinasi, daro prielaidą, kad tai publika (mes su jumis) yra tokia kvaila, jog nežino ir išties pamanys, jog bet kas, įvyniotas popierėlyje su užrašu „ideologija“, yra ideologija, o turintis popierėlį – turi ir ją (jau ir būtų pirma tezė tikrosios, neįvardintos ir nedeklaruotos „jos ideologijos“).
Bet imkimės nuosekliai: neabejoju, jog (ne ideologijos, o) pasaulėžiūros čia vis dėlto esama, tiktai visai kitos, nei stengiamasi sudaryti įspūdį viliantis, kad niekas neskaitys (kas gi skaito politikų kalbas ir programas?), o jei skaitys, tai paviršutiniškai.
Taigi, pirmoji tezė.
1. Joks katalikas nepavadintų katalikybės ideologija ar jos dalimi, o čia pasakyta būtent tai. Vadinasi, sakinio tikroji prasmė: „Noriu atrodyti katalike, matykite mane kaip katalikę, nes Lietuva, sako, katalikiška, o aš noriu į prezidentus“.
2. O kažkas mano, kad daro? Kam skirtas šis netikėtas pasiaiškinimas? Nekatalikiškai Lietuvos daliai, kuri, esą, katalikybę įsivaizduoja kaip pareiškimą „Aš esu itin ir išskirtinai dorybinga“: reikia kuo skubiau patikslinti, kad kandidatė – katalikė, bet „ne tokia“ (kaip kas? turbūt, kaip visi kiti katalikai), nes ir šie žmonės balso teisę rinkimuose turi.
3. Jei tikėjimas tereiškia, jog „svarbiausia – kitas žmogus“, tai čia nei katalikybė, nei tikėjimas: katalikai tiki ne kito žmogaus nelygstama svarba (lyginant su kuo? savimi? valstybe? prezidentavimu? įsitikinimais? įstatymais? idėjomis? nemirtingumu? sielos išganymu? dievais? kosmosu? kitais kitais žmonėmis?), o dieviškos ir žmogiškos prigimties sujungimu taip pastarąją „atitaisant“, transformuojant.
Radikalūs altruistai, tuo tarpu, tiki ne „kito žmogaus“ svarbumu, o kad tuo padaugins gėrio pasaulyje, patobulins save, išpildys moralinę pareigą, sukaups socialinį kapitalą arba pelnys sau „karmos taškų“; arba tiesiog spontaniškai nori padėti.
4. Gerai, patikėkime. „Noriu būti silpnųjų gynėja“ yra neturiningas pranešimas apie pasirinktą vaidmenį siekiant „silpnųjų“ balsų , bet ką jis bendra turi su prezidentės postu ir ideologija? Kur kas geriau jis išpildomas įsidarbinant, pvz., socialine drabuotoja arba žurnaliste, jei iš tiesų tai to norima.
5. O kažkas mano, kad reiškia? Kažkas silpnesniojo gynimą išties tapatina su pataikavimu? Ne. Sakinio funkcija – gintis nuo numanomo (ir pagrįsto) kaltinimo demagogija, suprantant, kad gailestingosios gynėjos vaidmuo skamba neįtikinamai, ir įsivaizduojant, jog negeriems įtarimams „silpnųjų“ akyse išsklaidyti pakaks ištarti „nereiškia“.
Taip pat – tai pažadas „stipriesiems“, kad ne, ji „nepataikaus“, t.y. gynėjos vaidmens netraktuoja rimtai.
6. Tarsi bent vienas politikas pasaulyje (ar, tuo labiau, bent viena ideologija) būtų „už skurdą“ arba „už turtą“. Bet tiek jau to. Čia – bandymas apsibrėžti potencialų elektoratą apeliuojant į „vidurinę klasę“, t.y. į vidutinį gerbūvį, kurio kūrimu, tačiau, jokia prezidentė pagal savo pareigas ir įgaliojimus neužsiima.
7. Ideologijos dėmuo – (tariamas) „kalbėjimas sąžiningai ir atvirai“? Dar kartą: „Gerbiama kandidate, kokia jūsų ideologija? – Kalbu sąžiningai! Nes visus jus myliu!“ Ar dar reikia komentaro, kodėl „tariamas“?
8. Net nebe juokinga: kandidatė į aukščiausias politines pareigas paaiškina, jog sprendimus priima ne (kaip tikriausiai pagalvojote) sapnuodama, vyro liepta, atsitiktinai arba „klausydama širdies“, o sverdama argumentus pro et contra!
9. Būdas pasakyti „Esu sukalbama“, gal netgi „Esu geras žmogus“, tik, vėl gi, kur čia ideologija?
10. Kitaip tariant, žada elgtis vadovaudamasi ne instrumentiniu racionalumu, politiniais šalies ir jos gyventojų interesais (būtent tai ir yra – visada buvo – politika), o „moralės kalba“, kuri, matyt, susiveda į minėtąjį infantilų „svarbiausia – kitas žmogus“, ir prie kurios prieigos antrąja teze atsiribota. Bet, būkime tikslūs: gal čia sakoma, kad politikai taip tik kalbėti (o ne elgtis) turi? Nuolatos apie dorovę, vertybes, pareigas, Gėrį, Blogį?
11.Ir finalas: demokratinės šalies kandidatė jaučia poreikį visus įspėti esanti ne kas kita, o demokratė (jei kartais manėte, jog, pvz., monarchistė arba autokratė, tai nemanykite, ne, tikrai ne). Kodėl demokratė? Kuo gerai demokratija? Siplnieji gali kalbėti! Ir prezidentę išrinkti gali (Ei, silpnieji, kur jūs?).
Ideologija? Jos nėra. Net kuklių užuomazgų. Net gaila. Tačiau yra ir kai kas gero: lietuviška Vikipedija prie įrašo „Demagogija“ būtinai turėtų įsidėti šią nuorodą: gryniau ir aiškiau nebūna.