Kaip ir visi pasaulio didmiesčiai, Graikijos sostinė Atėnai suskirstyta į mikrorajonus. Žinoma, čia yra centras ir senamiestis – labiausiai turistų lankomos teritorijos. Bet dar yra tokių vietų, kurias galima palyginti su mūsiškiais miegamaisiais rajonais. Tokiais kaip Šeškinė ar Karoliniškės Vilniuje, Vilijampolė Kaune, Pietinis Šiauliuose, Rožynas Panevėžyje ir t.t.
Miegamieji rajonai – tie, kurie skirti ne turistams, o vietiniams gyventojams, dažniausiai būna nykoki, juose vien tik gyvenamieji būstai, vos kelios kavinės, ir tos – neypatingos, dar būna maisto prekių parduotuvių, didesnių ir mažesnių, koks nors vietinis turgelis, batų, laikrodžių taisyklos, daug stomatologijos kabinetų ir grožio salonų. Toks tikriausiai būtų tradicinis lietuviškas mikrorajonas. Užsienio šalyse dažniausiai jie irgi būna panašūs. Tik ne šis, apie kurį noriu jums papasakoti.
Įsiminkite graikišką pavadinimą Anafiotika. Netrukus paaiškinsiu, ką jis reiškia ir kaip iš vis toks rajonas atsirado. Tačiau pirmiausia reikėtų žinoti, ko yra ir ko nėra šiame rajone – Anafiotika pasirodo išties skurdokai. Ten nėra nei vienos maisto prekių parduotuvės – nei didelės, nei mažos.
Jeigu staiga kažko pritrūko, pavyzdžiui, baigėsi druska ar kiaušiniai – teks imtis seno gero būdo – eiti pas kaimyną ir prašyti paskolinti. Taip rajono gyventojai ir daro. Jie itin glaudžiai vieni su kitais bendrauja, net nerakina durų, nes bet kada gali pasibelsti kaimynė ir ko nors paprašyti. Būk budrus ir visada lauk – toks vietinių šūkis. Jeigu kas nors ima įkyrėti, prašinėja per dažnai ir per daug, tada kaimynas kaimynui tą maisto produktą duoda už pinigus. Be jokio pabrangimo, už tokią kainą, už kokią pats pirko.
Dar Anafiotikos rajone nerasite autobusų ir troleibusų stotelių. Niekas iki rajono nevažiuoja. Teks atvykti iki artimiausio kito rajono ir tada į Anafiotiką žygiuoti pėsčiomis. Rajonas yra didelio kalno papėdėje, todėl eiti lengva nebus, ypač jeigu Atėnuose tą dieną svilins keturiasdešimties laipsnių karštis. Bet jeigu sugebėjau aš, astmatikas, sugebėsite ir jūs.
Rajone nėra kirpyklų, manikiūro salonų, nėra soliariumo kabineto, stomatologinio irgi nerasite. Šioje srityje Šeškinė ir Vilijampolė tikrai patogesnės, ten visko yra.
Anafiotikoje iš įstaigų radau tik nedidelę, bet labai jaukią kavinukę, kurioje visada sėdi keli vietiniai diedukai, rūko cigaretes, geria kavą ar arbatą ir apie kažką nesustodami kalba. Toje kavinėje parduoda ypatingai skanius graikiškus kebabus. Jie šioje šalyje vadinami truputį kitaip. Jeigu norite kažko panašaus į kebabą, sakykite – „noriu giros“, kirtis ant raidės „i“. Atneš ne iš duonos padarytą gėrimą, o karštą patiekalą. Giros dažniausiai patiekiamas taip: mėsa, maždaug tokia kaip kebabuose, kalnas bulvyčių, daržovių, graikiška duonelė, panaši į mūsų pažįstamą pitą, ir jogurtinis padažas.
Jeigu Lietuvoje dar galite grubiai pajuokauti, kad kebabus pas mus parduoda padarytus iš laukinių kačių, tai Atėnuose, o ypač Anafiotikoje to daryti nemėginkite. Šis juokas gali įskaudinti ir supykdyti vietinius. Gal net nesupratę, kad laidote pokštus, iškvies jums kokį tvarkos sergėtoją. Taip jau nuo seno yra, kad Anafiotikos rajonas priklauso ne tik žmonėms, bet ir katėms. Jų čia šimtai, gal ir tūkstančiai. Ant kiekvieno kampo, ant kiekvieno stogo. Rodosi, kad kačių daugiau nei žmonių. Visuose Atėnuose jų daug, bet Anafiotikoje daugiausia.
Ką tikrai surasite, kaip ir mano minėtuose lietuviškuose mikrorajonuose, taip ir Atnafiotikoje – daug gyvenamųjų namų. Tik kaip tiksliai juos įvardinti – daugiabučiais ar privačiais namais, galima pasiginčyti. Iš pirmo žvilgsnio būtų galima pagalvoti, kad ten stovi daug ištaigingų vilų. Bet kai imi ir įsižiūri, supranti, kad visai ten ne vilos, o tiesiog kitaip – ne į aukštį, o į plotį pastatyti daugiabučiai. Ištįsęs per visą gatvę, zigzagais išsiraizgęs namas ir daug mažų durelių. Gražiausia, kad visi namai vienodai balti, kaip ką tik iškritęs sniegas.
Kaip jie rašo savo adresą, man sunku suvokti, net tuose labirintuose susigaudyti gali nebent tik pats gyventojas, bet tikrai ne siuntas atnešę darbuotojai. Ir į svečius, pas Anafiotikoje gyvenantį draugą, būtų tikrai sudėtinga nueiti. Tikriausiai reikėtų gyventojo prašyti, kad užrašytų ne gatvės pavadinimą ir namo numerį, o išvardintų visus posūkius, kur, po ko sukti. Kitaip pasiklysite. Aš pasiklydau, tris kartus.
Mūsų, lietuviškuose rajonuose namai irgi panašūs, iš tų pačių blokų statyti, vienodomis spalvomis dažyti, bet tokios ypatingos auros nėra. Gal kalti mes patys, kad visi skirtingai įsistiklinome balkonus – vieni mediniais rėmais, kiti metaliniais, vieni dideliais rėmais, kiti smulkiais. Ir gal mūsų namų grožiui šiek tiek kenkia, kad balkonuose, kaip kokiuose sandėliukuose laikome visokį šlamštą, ir tai matosi visam kiemui. Ką jau čia kiemui, visam rajonui.
Jeigu Anafiotikos gyventojai irgi laikytų savo šlamštą prie namų durų, ar net ant stogų, kad geriau matytųsi – ir pas juos būtų ne taip gražu.
Leiskite jums patarsiu ir padėsiu, kaip susigaudyti tame baltų namų kvartale. Praleidęs popietę Anafiotikoje pagaliau supratau, pagal ką ten reikėtų orientuotis. Labai paprasta: pažvelkite į augalus supančius tuos namus. Medeliai, krūmai, gražiausi gėlynai. Įsiminkite, pavyzdžiui, rožių krūmą, ar citrinmedį, ar obelį, ir taip lengviau gaudysitės. Augalų ten labai daug, bet jie skirtingi.
O jeigu augalijoje visai nesigaudote – pastebėkite vazonus, kuriuose jie auga. Ištisos gatvelės vazonų, kaip pas mūsų močiutes ant palangių.
Kad geriau suvoktumėte, kokia Anafiotika yra ypatinga – šiek tiek istorijos pamokų. Anafiotika taip vadinasi, nes 1841 m. Karalius Otto I sukvietė darbininkus iš Anafi salos, kad šie padėtų paversti nepriklausomos Graikijos sostinę moderniu didmiesčiu ir aptvarkytų jo rūmus. Tais laikais galiojo taisyklė: jeigu pastatai pastatą nuo saulėtekio iki saulėlydžio, gali pasilikti tą namą ir vietą, kurioje jis stovi sau. Darbininkai, žinoma, nebuvo kvaili ir pasinaudojo šita taisykle.
Jie namus sau ėmė statytis ne kur nors atokioje vietoje, o visai šalia centro, tiksliau tarp centro ir senamiesčio, Akropolio kalno papėdėje, kur iki tol nieko nebuvo. Ar galite įsivaizduoti? Pasirinko labiausiai prestižinį kalną, vietą, vertą milijonų. Ir labai greitai įspūdingojo Akropolio papėdėje vienas po kito išdygo namukai, viskas pavirto miegamuoju mikrorajonu Anafiotika, dar angliškai vadinamu „little Anafi“ (mažoji Anafi – liet.) savo gimtosios salos garbei. Vaikštant po rajoną sunku patikėti, kad tie namukai pastatyti per vieną parą.
Ilgesio gimtoms vietoms kamuojami statybininkai pritaikė ir Anafi salai būdingą architektūrą: baltas sienas, siaurus praėjimus tarp namų, ryškiai mėlynas langines ir duris, stogo terasas. Kad gyvenimas rajone kuo labiau primintų gyvenimą saloje. Nors praėjo labai daug metų, šio rajono gyventojai neparduoda namų prestižinėje vietoje, visi jie paveldimi iš kartos į kartą. Todėl tiek ankščiau, tiek dabar ten gyvena tų pačių šeimų atstovai. Vos keliuose butuose įsikūrė naujos šeimos su Anafi sala neturinčios nieko bendro.
Iki šių dienų išliko ir Anafi rajoną pastačiusių žmonių pomėgis dekoruoti namų teritoriją vazoniniais augalais ir nedideliais medeliais, kurie karštomis dienomis sukuria bent mažą pavėsį.
Anafiotikoje nesijaučia didmiesčio triukšmo ir varginančio tempo. Atrodo, kad niekas niekur neskuba, žmonės tiesiog sėdi prie savo namų durų, kažką skaito, kažkur dairosi, rodos be jokio tikslo. Tarsi koks svajotojų rajonas.
Kaip bebūtų keista, nors rajonas be galo gražus – turistų čia kur kas mažiau nei bet kurioje kitoje Atėnų vietoje. Visas miestas gali būti prikimštas žmonių, o Anafiotikoje – tyla ir ramybė. Jeigu kažkas užsuka, apsidairo, pasifotografuoja – vietiniai nepyksta. Atvykėlius žmonės pasitinka šypsenomis. Ir pyksta tik vienu atveju, jeigu turistai pradeda įkyriai lysti į jų namų terasas ant stogų. Kai kurie, kad smalsuoliai nelandžiotų, prisistatė net spygliuotų tvorų.
Gražu vaikščioti ne tik tarp Anafiotikos namų, bet ir pakilti virš šio rajono. Tiesiog nuolat gatvelėmis kilkite viršun, nenusukite į šonus. Prieisite vietinę apžvalgos aikštelę. Virš galvų ten atsivers nerealus Akropolio vaizdas, o kai galvą nuleisite žemyn – išvysite įspūdingą visų Atėnų panoramą. Saulėlydžio metu, toje apžvalgos aikštelėje visada būna romantikų muzikantų ir dainininkų, tad nemokamai išgirsite graikiškos muzikos koncertą. Vienas dainuoja, o visi kiti grožisi aplinkiniu vaizdu.
Tai didžiausia rajono atrakcija, kurioje galima pasidaryti įspūdingų nuotraukų ir tiesiog gerai praleisti laiką. Už tokius panoraminius vaizdus kituose miestuose žmonės moka pinigus. O čia gausite nemokamai.
Ankščiau rajonas buvo kur kas didesnis. 1950 metais dalis jo buvo sunaikinta vardan archeologinių tyrinėjimų, dabar išliko tik 45 namai. Daugelis jų apjungti, tad atrodo, kaip vienas didelis daugiabutis.
Daug kas Anafiotikos rajoną vadina romantiškiausia ir ramiausia Atėnų vieta. Nors jis yra visai prie Akropolio, surasti rajoną ne taip jau lengva. Net ne visi vietiniai miesto gyventojai tiksliai gali paaiškinti, kur eiti. Kad surasčiau Anafiotiką prireikė šiek tiek paklaidžioti, bet su navigacinėmis sistemomis telefone tai padaryti pavyko.
Nukeliauti į Atėnus iš Vilniaus arba Palangos galite „Airbaltic“ lėktuvais, su trumpu persėdimu Rygoje. Lėktuvai į Graikijos sostinę skrendą patogiai sudėliotu grafiku, tad šį miestą galite aplankyti ir ilgiau, pavyzdžiui, savaitei, ir trumpiau – savaitgaliui. Bet nepamirškite, būdami Atėnuose būtinai aplankyti ir gražųjį Anafiotikos rajoną. Jis jus įkvėps.
