Sliekas yra mėgstamas be išimties visų žuvų. Iš anksto pasirinktus juos galima laikyti medinėje (ne skardinėje ir ne stiklinėje) dėžutėje, o žiemą – tarp pūvančių lapų, samanų ir maitinti arbatos nuoviru, sultiniu. Sliekai labai gerai laikosi ant kabliuko, ilgai būna gyvi. Tinka meškeriojimui plūdine, dugnine meškere ar palaidyne. Sliekų yra įvairių rūšių.
- Raudonasis yra neilgas, tamsiai raudonas, itin raudona nugara. Paspaustas išskiria geltoną, nemalonaus kvapo skystį. Aptinkamas perpuvusiuose lapuose, šiltnamiuose, sėmenų ir saulėgrąžų lukštuose, o žiemą – prie užšąlančių šaltinėlių.
- Lapuotis – smulkus, ryškiai raudonas, trapus. Jų būna žolėse, tarp pūvančių lapų, velėnos paviršiuje, po senų medžių žieve.
- Lietaus sliekas – nedidelis, melsvai pilkas. Gyvena drėgnose dirvose, pievose, arimuose, soduose. Jį geriausia laikyti pjuvenose. Ant kabliuko lietaus sliekas tvirtai laikosi.
- Netikrasis naktinis – stambokas, jo priekis apvalus, tamsiai raudonas, o užpakalinė dalis – plokščia, šiurkšti, šviesi. Dažniausiai pasitaiko šių sliekų šiltnamiuose, po supuvusiais šiaudais ar šalia jų. Ant kabliuko silpnai laikosi.
- Naktinio slieko priekis tamsiai raudonas arba raudonai violetinis, o užpakalinė dalis – šviesi ir plokščia. Daugiausia randama šių sliekų mažojo piršto storio. Jie gyvena ir veisiasi riebioje žemėje, vešlioje žolėje. Naktimis, jeigu žemė drėgna, sliekas išlenda iš gelmės į paviršių, guli žolėje, iškišęs iš landos priekinę dalį. Sliekaujama naktį, pasišviečiant žibintuvėliu. Aptikus jį, pirmiausia viena ranka užspaudžiama anga, iš kurios naktinis išlindęs, o kita – iš lėto sliekas traukiamas iš angos. Naktinis sliekas vilioja dideles žuvis: sterkus, ungurius, vėgėles ir pan.
Apsiuva yra vabzdžių lerva, gyvenanti deguonies nestokojančiame upės ar ežero vandenyje, savo pasigamintame namelyje tarp dviejų pagaliukų arba sulipdytų iš smėlio, nendrių, tošies „sienelių”. Lervos spalva (balsva, geltona, žalia) priklauso nuo jos mitybos. Apsiuvų aptinkama ant vandenyje esančių medžių, nendrių ar tiesiog ant upės, ežero dugno. Žiemą iškertama platesnė eketė, grėbliu nuo dugno išraunamas pluoštas minkštų vandens žolių; čia randama apsiuvų. Jos laikomos drobiniame maišelyje arba dėžutėje ir vartojamos, žūklaujant plūdine meškere.
Dėlė (siurbėlė) – juoda nedidelė kirmėlė. Gyvena upelių, ežerų vandenyje, prisisiurbusi prie akmenų. Pagauta laikoma inde su vandeniu. Naudojama, žuvaujant plūdine ar dugnine meškere. Ant kabliuko laikosi tvirtai, vilioja ūsorius, šapalus, ešerius, kuojas ir kitas žuvis.
Kinivarpa – geltonai balta vabzdžio lerva su juoda galvute. Gyvena sausuoliuose, senuose kelmuose, po tošim. Jų galima pasirinkti miške ir laikyti dėžutėje su medžio trūnėsiais (šaltai). Kinivarpomis noriai minta karpinės žuvys, žiemą – ir ešeriai.
Uodo trūklio lerva. Ši skaisčiai raudona lervukė gyvena kūdrų, užtvankų, ežerų dumble. Daugiausia naudojama žiemą, kai nėra kitų masalų. Iškirtus didesnę eketę, metaliniu tankiu graibšteliu pasemiama dumblo, kuris skalaujamas. Graibštelyje lieka lervučių. Jos laikomos medinėje dėžutėje su žolėmis, samanomis ar tuo pačiu dumblu, kuri dažnai reikia keisti (negyvos lervutės išrenkamos). Tinka, žūklaujant bet kuria meškere, – kimba visos žuvys.
Varliukė. Nedidelių rusvų, žalsvų varliukių gausu rudenį ežerų, upių pakraščiuose. Jos, kabinamos prie ilgos meškerės, yra mėgstamos ūsorių, šamų, lydekų.
Mailius. Kuojų, raudžių, ešerių, aukšlių mailius plauko vandens telkinių pakraščiuose. Ant kabliuko mailius kabinamas po nugariniu peleku. Tinka, žuvaujant plūdine meškere. Kimba ešeriai, lydekos.
Šoniplauka – gelsvai pilkas, beveik permatomas vėžiagyvis, gyvenąs kai kurių ežerų pakrantėse, tarp augmenijos, akmenų. Laikomas inde su vandeniu. Šoniplauką noriai griebia sykas.
Musė. Žūklei daugiausia naudojamos kambarinės musės. Kad ant kabliuko laikytųsi, jos klijuojamos. Musė yra tinkamas masalas vandens paviršiumi plaukiančioms žuvims – aukšlėms, strepečiams.
Musės lerva yra maža, geltona, veisiasi gendančioje mėsoje ar žuvyje. Lervų galima užsiauginti. Išilgai perpjauta ir išskėsta žuvis palaikoma saulėje. Po poros dienų ji padedama ant pagaliukų virs puodo su pjuvenomis. Įsiveisusios lervos krinta Į puodą, kuris laikomas vėsioje vietoje. Ant plūdinės ar dugninės meškerės kabliuko lervos maunamos už galvutės (po vieną ar kelias). Kimba visos žuvys, ypač aukšlės. Nepatariama musės lervų laikyti viename inde su kitu masalu – ji suėda.
Lašalas (vienadienė). Tai baltas vabzdys, kuris išsirita iš lervos ir skraido rugpjūčio mėn. Jų prisirenkama taip: imama smaluota šaka ir, išplaukus vakare į ežerą ar upę, uždegama. Lašalai skrenda į šviesą, ir, nudegę sparnelius, krinta Į valtį. Laikomi džiovinti uždarame inde. Masalui džiovinti lašalai sumaišomi su moliu, kurio nedidelis gabaliukas maunamas ant plūdinės arba dugninės meškerės kabliuko. Galima prie kabliuko pririšti siūleliu lašalą, pateptą klijais.
Lašalo lerva yra nedidelė, balta, gyvena molingame upės dugne. Prisikasti šių lervų galima, pasigaminus metalinį ilgakotį cilindrą, kuris iš valties nuleidžiamas į vandens telkinio dugną. Ištrauktame molyje randama lervų. Jos laikomos su tuo pačiu moliu arba vandenyje, vėsioje vietoje. Lašalo lervas ima kuoja, ešerys, raudė, gružlys, žiobris, ūsorius ir kt.
Laumžirgis – ilgais sparneliais melsvai žalias vabzdys. Tik išsiritęs iš lervos, aptinkamas ant žolės stiebo. Gaudomas prieš pat žūklę. Tinkamas masalas vilioti vandens paviršiumi plaukiančioms žuvims plūdine, palaidyne, museline meškere.
Žiogas. Rudai žalsvas vabzdys, aptinkamas ir gaudomas žolėje anksti rytą, rasai nenudžiūvus. Mat šlapi sparneliai trukdo žiogui skristi. Ant kabliuko maunamas nuo užpakalinės dalies. Kad žuvys žiogo netampytų, neverta palikti ilgų jo ūsų ir kojų. Žiogą mėgsta šapalas, meknė, strepetys, raudė.
Karkvabalis – didokas rudas vabzdys. Skraido gegužės mėnesį apie lapuočius medžius, taip pat pušis. Iš lervų ritasi kas treji metai. Pagauti jie gali būti laikomi dėžutėje porą parų, paskui nugaišta. Karkvabalis yra tinkamas masalas vandens paviršium plaukančioms žuvims – šapalams, meknėms, kurios gaudomos palaidyne.
Karkvabalio lerva yra geltona, gyvena žemėje, kur aptinkama, kasant daržus. Laikoma dėžutėje su žemėmis. Žūklaujant dugnine meškere, karkvabalio lerva masina ūsorius.
Fermentinis sūris (olandiškas ar pan.) perkamas parduotuvėse. Kad stipriau laikytųsi ant kabliuko, supjaustomas kubiukais ir apdžiovinamas. Meškeriojant dugnine, šį masalą griebia ūsoriai.
Kepenys tinka jaučio arba kiaulės. Jos supjaustomos pailgais gabaliukais, kurie maunami ant kabliuko. Kepenimis galima žuvis jaukinti. Kimba šamas, šapalas, vėgėlė.
Kraujas. Sukrešėjęs kraujas susukamas į skepetaitę, įdedamas į indą ir užkasamas 0,5 m gylyje į žemę. Po paros atkasus randama standi masė, kuri supjaustoma mažais gabaliukais. Tokį masalą mėgsta vėgėlė, šamas, ešerys, sterkas.
