Kaip atpažinti auką?
Laidoje „DELFI Diena“ viešėjusi K. Mišinienė įvardijo, kad žmonės abejingi: „Kaimynai dažniau tiesiog pasigarsina televizorių, kad negirdėtų aukos.“
O kaip padėti aukai, jei kyla įtarimų, kad ji kenčia nuo smurto artimoje aplinkoje? K. Mišinienės teigimu, nėra bendrų bruožų, kurie tikrų visiems atvejams, tačiau įvardijo kelis pagrindinius bruožus, kuriuos pastebėjus reiktų suklusti.
Išoriškai, anot K. Mišinienės, matyti tik galimo smurto pėdsakai, kuriuos aukos dažnai slepia po tamsiais akiniais, tačiau yra ir psichologinių požymių. „Uždarumas, nepatiklumas, nervingumas, jausmas, kad žmogus yra kontroliuojamas, negali kažkur dalyvauti, negali kalbėti, – vardijo K. Mišinienė. – Tokie požymiai turėtų pasiųsti signalą, kad kažkas negerai.“
Vis dėlto atpažinimas – tik kelio pradžia. „Turime kalbėtis su galimai nukentėjusiu asmeniu, kviesti kreiptis į tarnybas, kviesti kreiptis į policiją ir pabūti pilietiškesniais, o ne tik sakyti, kad kitą kartą pranešiu. Reikia paimti telefoną ir paskambinti 112, – teigė KOPŽI vadovė. – Smurtautojas renkasi silpniausius, tuos, kurie nesmogs atgal, naudojasi tuo, kad pareigūnai atvažiavo, paklausė, kas čia mušėsi, o gavę atsakymą, kad niekas nesimuša, išvažiuoja.“
Iš dešimties aukų prabyla tik viena
Laidos „DELFI Diena“ vedėjas Arnas Mazėtis pastebėjo, kad pastaruoju metu smurto ir prievartos atvejai nuskamba vis garsiau. „Ar mes pradedame atsibusti, ar tie atvejai yra garsesni?“ – klausė laidos vedėjas.
„Nėra vieno atsakymo. Yra daugiau sąmoningumo, daugiau suvokimo, pačios aukos drąsiau kreipiasi ir, be abejo, atsakingos tarnybos vis aktyviau ir profesionaliau veikia šioje srityje“, – teigė K. Mišinienė.
Viena garsiausių pastarojo meto istorijų – apie fotografu apsimetinėjusį „Alfa vyrą“ Airiną Arutiunianą, kuris šiuo metu, už įtarimus išžaginimu, kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime. „Labai gerai, kad mes pradėjome apie tai kalbėti. Prisiminkime visus straipsnius portaluose, diskusijas studijose, kai dar pradžioje nagrinėjome, ar čia tikros aukos, ar jos tikrai nukentėjo, gal jos turi kažkokių kitų tikslų? Vėliau pasirodė siužetai, kai potencialūs prievartautojai, patinai, kaip jie patys save vadina, pradėjo lįsti į paviršių. Jie pradėjo nesislėpdami kalbėti apie savo ideologiją, apie tai, ko jie nori“, – apie istorijos pagarsinimą kalbėjo K. Mišinienė.
O ar visuomenė iš šios istorijos ko nors pasimokė? „Manau, kad dar anksti kalbėti. Pirmiausia reikia pradėti kalbėti apie tai, kad auka yra nekalta. Deja, mes esame dar tik pradinėje stadijoje“, – tvirtino KOPŽI vadovė ir pridūrė, kad iš dešimties nukentėjusių kreipiasi vos viena, kitos devynios vis dar tyli.
K. Mišinienė pabrėžė, kad aukos tyli ir todėl, kad nenori kelerius metus besitęsiančių procesų, kurių metu bus sunku kurti asmeninį gyvenimą.
Skirtinguose regionuose – skirtingi nusikaltimai
K. Mišinienės teigimu, negalima teigti, kad tokie nusikaltimai labiausiai gajūs tik tarp tam tikro sluoksnio žmonių. „Išgirstame samprotavimus, kad aukos turėjo blogas reputacijas. Galima paminėti tokį mitą: ar galima prostitutę išprievartauti? Juk tai absurdas, bet tokie mitai po truputėlį skleidžiami“, – įvardijo KOPŽI vadovė.
Jos teigimu, didžiausias iššūkis šiame darbe – įrankių ir gebėjimų trūkumas: „Štai šiandien mūsų centras turi kelias aukas. Jos yra patyrusios seksualinę prievartą, tačiau jos turi negalią, nemažą negalią, sunkią negalią, protinę negalią. Kaip jas apklausti? Net ir pačiai teisėsaugai trūksta instrumentų.“
Matome daug iššūkių, teigia K. Mišinienė ir priduria, kad vien tik nevyriausybinis sektorius yra nepajėgus – reikia vienytis: „Reikalingas bendradarbiavimas, bet ne tik toks bendradarbiavimas, kuris būtų antraštėse, tačiau realus. Turi susėsti policija, prokuratūra, socialiniai darbuotojai, psichologai. Ir kartu ne kažkokiomis temomis samprotautumėme, bet imtume atvejus, regionus. Kiekvienas regionas turi savo veidą.“
K. Mišinienė išskyrė kelis regionus ir įvardijo jų bruožus. „Jei Tauragėje matome prekybą žmonėmis įtraukiant daugiau jaunuolius, kurie daro nusikaltimus turtingose Europos šalyse, tai Panevėžio ar Kauno regionams būdingi kitokie nusikaltimai“, – įvardijo DELFI viešnia.
Didelė atsakomybė krenta ir ant socialinių darbuotojų pečių, tačiau, anot K. Mišinienės, iš jų sunku reikalauti ypatingų gebėjimų: „Ko mes galime pareikalauti iš socialinio darbuotojo, kuris gauna 400 eurų į rankas? Kokių didelių heroizmų ar kokio didelio pilietiškumo?“
Savivaldybių bejėgiškumas
K. Mišinienės teigimu, pareigūnai puikiai atlieka savo darbą, tačiau įrankių pagalbai, kuri būtų suteikiama aukoms, vis dar trūksta.
„Be abejo, pačius nusikaltimus tiria pareigūnai ir galime didžiuotis didelėmis ir šauniomis bylomis. Nepaliauju kartoti, kad mūsų pareigūnai galėtų ir Europą pamokyti, kaip dirbti su didelėmis bylomis, tačiau, jei atsigręžiame į aukas – ten pakankamai plynas laukas“, – įvardijo KOPŽI vadovė.
Kokią problemą įžvelgia K. Mišinienė? „Matau, kad yra didelė praraja tarp nacionalinių tarnybų ir savivaldybės lygmeniu veikiančių tarnybų. Savivaldybių tarnybos dažnai negali atlikti tokių iššūkių kaip aukų apsauga ar kvalifikuotas teisinis atstovavimas. Visi žiūri, ką Vilnius pasakys, kada Vilnius kažką duos ir nurodys, bet mes vietoje turime dirbti, turime duoti atkirtį“, – pabrėžė K. Mišinienė.
Skaičiai nemažėja
„Nuolat susiduriame su išprievartautomis neįgaliomis moterimis ir vaikais. Tai nesibaigiantis srautas ir tai labai baisu. Neįmanoma prie to priprasti, nes matai žmogaus negalią, kuri neleidžia duoti parodymų ir panašiai, – teigė K. Mišinienė. – Matai, kad nėra jokių galimybių apginti šitą žmogų. Negalėjimas apginti daug baisiau už pervažiuotus kūnus, suplėšytus organus ar nutrauktas galvas.“
K. Mišinienės teigimu, skaičiai nemažėja, o visuomenės palaikymas smurtautojo atžvilgiu vis dar gajus. Tyla – smurtautojo palaikymas, teigia KOPŽI vadovė.
DELFI DIENA. Smurtas artimoje aplinkoje, Jonavos perspektyvos ir kokią grėsmę gyvūnams kelia žiurkių nuodai: