Pats T. van Wijkas pripažįsta, kad jei nebūtų susidūręs su neįgaliais darbuotojais, jų tikriausiai neįdarbintų, bet dabar yra įsitikinęs – lankydamiesi restorane „Pirmas blynas“, žmonės supras, kad dirbti turint negalią yra visiškai normalu.
– Kaip atsidūrėte Lietuvoje ir kodėl nusprendėte čia gyventi?
– Atvykau į Lietuvą iš Nyderlandų, Hagos miesto, kur įgijau socialinio darbo bakalauro laipsnį. Bestudijuodamas ir baigęs studijas pradėjau dirbti su žmonėmis, turinčiais negalią. Vėliau susipažinau su savo žmona, ji lietuvė. Trejus metus gyvenome Nyderlanduose ir ten dirbome: ji – farmacijos srityje, o aš – socialiniu darbuotoju. Nuo pat santykių pradžios žinojome, kad norėtume gyventi Lietuvoje – norėjau išmokti kalbą, susipažinti su Lietuvos kultūra, žmonos šeima. Praėjus trejiems metams nusprendėme, kad dabar tinkamas laikas tai padaryti. Metėme darbus, palikome namus Nyderlanduose ir atvykome čia.
– Ar visuomet norėjote įkurti verslą? Galbūt tai buvo jūsų svajonė?
– Nyderlanduose įgijau socialinio darbuotojo specialybę, dirbau su negalią turinčiais žmonėmis įvairioje aplinkoje. Padėdavau jiems buityje – atsikelti, pavalgyti, išsiruošti iš namų. Taip pat darbavausi dienos centruose. Labiausiai man patiko iniciatyva, kurią vadinome „darbu su priežiūra“ (angl. work under guidance). Pavyzdžiui, negalią turintys žmonės darbuodavosi sode su profesionaliu sodininku, kuris juos mokė. Tai buvo tikros darbovietės, tikri klientai, kurie mokėjo už paslaugas. Taip pat buvo kepykla, kurioje dirbau net ketverius metus. Ten buvau neįgalių darbuotojų koordinatorius – bandžiau išsiaiškinti, ko trūksta jų tobulėjimui, savarankiškumui.
Taip susidomėjau šia socialinio darbo sritimi. Kadangi esu užsienietis, atvykus į Lietuvą buvo tik keli man tinkamo darbo pasiūlymai. Vienas – darbas skambučių centre, kurį išbandžiau ir likau nepatenkintas. Norėjau socialinio darbo, bet šioje srityje svarbi komunikacija, o mano lietuvių kalbos įgūdžiai labai prasti. Tuomet ėmiau galvoti, kuo galėčiau užsiimti, ir į galvą šovė ši idėja. Tai ne tik verslas, bet ir socialinis darbas, kurį puikiai išmanau. Pagalvojau, kodėl nepradėjus daryti kažko, ką tikrai mėgstu, kuo tikrai tikiu ir ko Lietuvoje dar nėra, todėl norėjosi tai sukurti.
– Iš kur sėmėtės pavyzdžių?
– Kaip minėjau, dirbau kepykloje, kurios koncepcija panaši į restorano „Pirmas blynas“. Nyderlanduose turime ne vieną kavinę ir restoraną, samdantį žmones, turinčius negalią. Turiu nemažai pavyzdžių, todėl žinau, ką tokių restoranų įkūrėjai daro gerai, o kur dar reikėtų tobulėti. Turiu beveik ketverių metų patirtį, todėl pasitikiu savo jėgomis.
– Papasakokite daugiau apie restorano idėją. Kuo ji ypatinga?
– Restorano idėja paprasta – žmonės lankydamiesi čia supras, kad dirbti turint negalią yra normalu. Norime didinti sąmoningumą šiuo klausimu. Pasamdysime keturis darbuotojus, turinčius negalią, taip pat siūlysime praktikos galimybes neįgaliesiems, bendradarbiausime su dienos centru. Galbūt neįgalieji dirbs šiek tiek lėčiau, bet sugebės įvykdyti visas svarbiausiai užduotis. Tikiuosi, kiti paseks mūsų pavyzdžiu. Lietuvos vyriausybė nori, kad vystytume savo idėją, kad kitos įmonės taip pat įdarbintų neįgaliuosius. Kalbant atvirai, jei niekada nebūčiau dirbęs su žmonėmis, kuriems diagnozuotas Dauno sindromas ar autizmas, turbūt tokių neįdarbinčiau, nes su tuo nesusidūręs negali suprasti šių asmenų galimybių.
– Kokias negalias turite omenyje?
– Kur ieškote darbuotojų? Ar jie patys kreipiasi į jus?
– Nuo pat pradžių bendradarbiaujame su Žmonių su dauno sindromu ir jų globėjų asociacija bei socialine įdarbinimo agentūra SOPA. Su abiem įstaigomis turėjome keletą susitikimų, abi mielai sutiko padėti rasti darbuotojų, pasiūlė konkrečių žmonių, kurie nori ir gali dirbti. Pirmiausia būsimų darbuotojų jėgas ir galimybes išmėgins SOPA, paskui jie ateis pas mus. Negalime įdarbinti visų iš karto – įdarbinsime keturis žmones, bet restorane visuomet darbuosis šeši. Du iš jų pas mus atliks praktiką, o SOPA jiems ieškos kito darbo pagal mūsų rekomendacijas – praktikos metu aprašysime, ką žmogus moka daryti, kas jam sekasi ir nesiseka. Pasibaigus praktikai, kviesime kitus savanorius. Norime padaryti reikšmingą pokytį neįgaliųjų įsidarbinimo sistemoje.
– Atvirkščiai nei kitur, jūs prisitaikysite prie darbuotojo galimybių, o ne jis prie jūsų reikalavimų?
– Taip, matysime, ką darbuotojas gali padaryti, ir pagal tai surasime tinkamos veiklos. Galbūt jo negalia kitam net nebus akivaizdi – tikimės, kad jam dirbant negalios nesureikšminsite, nes bandome išvengti darbo, kuris jiems netinka ir nepatinka.
– Kokių patiekalų bus galima paragauti jūsų restorane?
– Kaip galima atspėti iš restorano pavadinimo „Pirmas blynas“, kepsime blynus. Galvodamas apie meniu ilgai svarsčiau, koks maistas geriausiai tiktų restorano koncepcijai. Norėjau, kad meniu būtų nesudėtingas ne tik šefui, nes turime nedidelę virtuvę, bet ir darbuotojams. Kitu atveju mūsų darbuotojams gali būti sunku suprasti klientų pageidavimus.
Be to, visi mėgsta blynelius. Kai galvojame apie blynus, iš karto įsivaizduojame tuos, kuriuos namuose kepa mama ar močiutė, bet šie bus truputį kitokie – gerokai didesni. Juos patieksime saldžius su uogomis, džemais, šokoladu ir nesaldžius su mėsa, žuvimi, vegetariškus, veganiškus. Jie taip pat bus šiek tiek storesni, nei esame įpratę. Esu įsitikinęs, kad kiekvienas atėjęs iš čia išeis sotus.
– Restorano pavadinimas „Pirmas blynas“ – populiarus lietuviškas posakis. Galbūt jis inspiravo ir meniu?
– Tiesą pasakius, mums padėjo įmonė, kuri ir sugalvojo restorano vardą bei logotipą, pasiūlė interjero sprendimus. Jie pateikė keletą pavadinimų, o šis man patiko labiausiai. Šiame restorane daug pirmų kartų – pirmas kartas, kai Lietuvoje vykdomas toks projektas, daugeliui darbuotojų tai bus pirmoji darbovietė, daugeliui klientų tai bus pirmas kartas tokiame restorane. Taigi šis pavadinimas mane sužavėjo. Tiesa, jūsų kalboje iš posakis taip pat reiškia tai, kad blynas gali pridegti – bandymas gali būti nesėkmingas. Žinoma, čia niekas nedegs, bet man patinka idėja, kad čia niekas neprivalo būti tobula – pastatas senas, keistos lubos, darbuotojai turi netobulumų, aš taip pat. Tik maistas, žinoma, bus puikus.
– Ar jau įsivaizduojate, koks būsite vadovas?
– Ar nebijote neigiamos žmonių reakcijos?
– Manau, kad yra dvi žmonių grupės, skiriu jas pagal amžių, tačiau, žinoma, su išimtimis. Žmonės iki 35 metų dažniausiai šį projektą palaiko ir giria idėją, pažada apsilankyti. Tačiau žmonės nuo 50 metų dažniausiai užduoda klausimų – kodėl, kam to reikia, kaip tai padarysime? Manau, taip mąstantiems būtina čia apsilankyti. Iš pradžių jų reakcija gali būti šalta, bet, pamatę darbuotojų šypsenas ir laimingą atmosferą, tikrai pasijaus gerai. Reikėtų suprasti tik tiek, kad galbūt viskas restorane vyks šiek tiek lėčiau, bet tai normalu.
– Ar sulaukėte pagalbos įkuriant restoraną? Galbūt turėjote investuotojų?
– Pats turėjau nuspręsti – noriu vyriausybės pagalbos ar ne. Iš vienos pusės, tai gerai, nes būčiau gavęs piniginę paramą, tačiau gavus tokią paramą gali sulaukti ir nurodymų, kaip viską daryti. Esu įsitikinęs, kad geriau tokią idėją įgyvendinti be jokių apribojimų. Dirbau tokiose vietose, kur norint įsigyti naujos technikos virtuvei teko ilgai vargti, nes reikėjo gauti patvirtinimą, pildyti dokumentus – tai biurokratija. Todėl nusprendžiau viską padaryti savo rankomis ir už viską mokėjome iš savo kišenės.
– Kaip apskaičiavote savo būsimų darbuotojų atlyginimus? Kokie jie?
– Palaipsniui pasamdysime, kaip minėjau, keturis darbuotojus. Žinoma, jų skaičius priklausys ir nuo mūsų finansų. Darbuotojai dirbs pamainomis po dvi, tris ar keturias dienas, todėl ir jų atlygimai skirsis. Pasidomėjome vidutiniais atlyginimais kituose restoranuose – taip suskaičiavome vidurkį. Taip pat darbuotojai gaus arbatpinigių.
– Restoranas įsikurs Vilniaus universiteto planetariume. Kodėl pasirinkote šią vietą?
– Nors planetariumas iš išorės atrodo neveikiantis, jis vis dar priima lankytojus. Tikimės jų čia pritraukti. Šis pastatas, beje, nėra toks senas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, – jam tik 28 metai. Iš tiesų mus suvedė netikėtumas – su žmona netoliese lankėme šokius, o čia tuo metu buvo kavinė, bet ji niekada nedirbdavo. Pastebėjome, susisiekėme jos valdžia ir sužinojome, kad vieta atsilaisvina, todėl ją pasirinkome. Žinoma, norėjome įsikurti miesto centre, senamiestyje, bet ten labai brangu. Vieta čia nebloga – netoliese mašinų stovėjimo aikštelės, viešojo transporto stotelės, aplink daug biurų, kurių darbuotojus tikimės pritraukti pietų metu.
Nors pastatas atrodo senas, interjerą bandysime išlaikyti panašų, nes visko negalime pakeisti. Jis pastatytas tais laikais, kai žmonės, turintys negalią slėpėsi, o gyventi su neįgaliu žmogumi buvo gėda – niekas netikėjo, kad tokie žmonės gali dirbti. Man patinka idėja šį restoraną atidaryti vietoje, menančioje tokią istoriją, ir parodyti, kad viskas dabar pasikeitė, kad nėra ko gėdytis. Nors pastatas senas, restorano idėja – nauja ir pozityvi.
