Kuo kvepia Paryžius?
Nuo pat renesanso laikų Paryžių siejo nepaprastas ryšys su kvepalais, juos be galo mėgo kilmingieji ir turtingieji. Tiesa, ačiū už tai florentietei Caterinai de' Medici, su savimi atsivežusiai savo asmeninį kvepalų gamintoją iš Italijos.
Už spindinčių parduotuvių vitrinų slepiasi istoriniais tapę kvepalų kūrėjų namai, kuriuos galima pažinti tiek pagal gatvėje nosį tarsi netyčia užkabinančius kvapus arba bent iš krištolinio buteliuko. Ir jei rytais Paryžius kvepia croissant ir cappuccino, tai vakare jo plačios gatvės padvelkia prabangiais kvepalais.
Paryžietės paprastai renkasi klasiką arba eksperimentuoja rinkdamosis mažiau žinomus, tačiau tik iš pačios aukščiausios kokybės ingredientų pagamintus kvepalus. Kartais net juokaujama, jų gyslomis teka ne kraujas, o kvepalai. O naują aromatą jos išsirenka taip greitai ir profesionaliai, tarsi rinktųsi mažytį pyragaitį.
Besidomintys kvepalų istorija gali užsisakyti teminį turą, norintys susikurti savo aromatą gali užsukti į tam skirtas laboratorijas, o uostyti ir galbūt labiausiai patikusį įsigyti – žymiausiose miesto parfumerie.
Pavyzdžiui, Les Parfums de Rosine, kurios įkūrėjos Marie-Hélène Rogeon senelis gamino Eau de Cologne imperatoriui Napoleonui III, o pati Marie-Hélène atsidavusi rožių aromatams. Tuo tarpu Annick Goutal butikas Place St-Sulpice aikštėje pakeis požiūrį į parfumerijos parduotuves, o natūralios kilmės kvapai užburs – sicilietiškos citrinos, Damasko rožės, irisai ir daugybė kitų kvapų maišosi tarpusavyje.
Galiausiai, negalima neaplankyti ir legendinių kvepalų namų Guerlain, įsikūrusių Eliziejaus laukuose. Butikas ten įsikūrė 1914 metais, jį įrengė žymusis architektas ir dizaineris Charles Mewès. Užėjus į vidų atsiveria kitas, spindintis (tiesiogine prasme – sienos dekoruotos aukso spalvos mozaikomis, o nuo lubų iki žemės kabantis sietynas dar labiau žaižaruoja) kvepalų pasaulis. Čia galima rasti daugiau nei 100 skirtingų kvepalų, o turintys 50 tūkst. eurų, gali užsisakyti 2 litrų talpos butelį su mėgstamiausiu aromatu.
Apsipirkinėjimo fanams.
• Garsiausių dizainerių parduotuvės įsikūrusios Louvre ir Tuileries apylinkėse (ši zona net vadinama apsipirkimo Meka). Pagrindinės gatvės: Rue du Faubourg Saint-Honoré, Rue Saint-Honoré, Rue de la Paix, Place Vendome.
• Jei norite visko vienoje vietoje, užsukite į Boulevard Haussmann gatvėje esančias Galeries Lafayette ir Printemps parduotuves, kuriose – ne tik puikus drabužių, papuošalų ir kosmetikos pasirinkimas, bet ir stulbinantys Belle Epoque interjerai.
• Antikvarinių, rankų darbo, originalių ir ekstravagantiškų pirkinių reikėtų ieškoti Marais zonoje (pagrindinės gatvės: Rue des Francs-Bourgeois, Place des Vosges, Rue de Turenne, Rue des Rosiers). Beje, čia bus ką veikti ir maisto mėgėjams.
• Saint-Ouen sendaikčių turgus – įkurtas XIX amžiuje ir šiuo metu didžiausias Paryžiuje sendaikčių turgus, po kurį verta pasivaikščioti. Prireiks kelių valandų apžiūrėti antikvarinius baldus, vintažinius rūbus ir keistenybes.
Brolių Costes imperija
Tiesiai priešais stiklinę piramidę po Luvro arkadomis įsikūrusi viena žymiausių Paryžiaus kavinių Le Café Marly. Būtent joje didžiąją laiko dalį praleidžia broliai Gilbert ir Jean-Louis Costes, planuodami savo jau ir taip didžiulės imperijos Paryžiuje plėtrą. Bet apie viską nuo pradžių.
Du broliai iš vidurio Prancūzijos persikraustė į Paryžių būdami paaugliais ir nutarė išbandyti laimę restoranų versle. Gilbert studijavo teisę ir laisvu laiku dirbo bistro, o Jean-Louis baigė restoranų vadybos mokslus. Tuo tarpu Paryžiaus kavinėse padavėjai buvo seni ir pikti, kava vandeninga ir prideginta, o aplinka sunkiai aprašoma. Kol vieną 1984 m. dieną Jean-Louis atidarė kavinę netoli Centre Pompidou.
Jis padarė šį tą netikėto – pasiskolinęs nemažą sumą pinigų jis pasamdė dizainerį Philippe Starck, kad ją dekoruotų. Avangardiškas interjeras, elegantiški padavėjai ir lengvas meniu sukėlė tikrą revoliuciją Paryžiaus kavinių pasaulyje. Nuo tada broliai Costes nesiliovė investavę į naujus restoranus ir viešbučius. Dabar Paryžiuje jų yra apie pusšimtis.
Kur ieškoti brolių Costes? Café Matignon įsikūrusi Eliziejaus laukuose, Café Beaubourg šalia Pompidu Centro, o restorano Georges ant šio centro stogo, Le Café Marly Luvre, Café Français priešais Bastilijos Operą. Kiekvienos jų interjeras išskirtinis, o štai užėjus į Café Etienne Marcel, atrodo, kad į žemę ką tik nusileido spalvotas ateivių laivas.
Daugumoje jų meniu nesudėtingas ir pritaikytas kiekvieno skoniui. Čia nėra mažyčių croque-monsieur sumuštinukų, bet yra didelių ir sočių sumuštinių, bulvių košės ir kito „normalaus“ (taip sako patys lankytojai) maisto. Ir nors maisto kritikams tai ne visada patinka, turistai ir paryžiečiai eina iš proto.
Na, o brolių filosofija paprasta – sugrąžinti stilių į Paryžiaus kavines ir restoranus, kad šios vietos būtų prabangios ir elegantiškos, kur gali pasirodyti ir pažiūrėti į kitus.
Paryžiaus skonį galima atrasti ne tik kavinėse ir restoranuose, bet ir turguose.
• Marché Bastille: vienas didžiausių Paryžiaus turgų, kuriame galima rasti visko – vaisių ir daržovių, žuvies ir jūros gėrybių, kepinių, sūrių, mėsos, paruošto maisto stendų.
• Marché des Enfants-Rouges: seniausias dengtas Paryžiaus turgus, įkurtas 1615 metais. Stenduose parduodamas jau pagamintas įvairių šalių maistas, todėl ten galima užsukti ir greitų pietų.
• Marché couvert de Passy: dar vienas dengtas Paryžiaus turgus, kuriame nuolat šurmuliuoja žmonės ir galima rasti aukštos kokybės maisto produktų.
• Marché Raspail: du kartus per savaitę (antradieniais ir penktadieniais) rengiamas turgus siūlo šviežius maisto produktus, o sekmadieniais ši vieta virsta į organinį turgelį, kuriame ūkininkai siūlo ekologiškus produktus.
Muzikos garsai
Operos, baletai, spektakliai, miuziklai, humoro šou ir daugybė kitų pasirodymų kasdien vyksta 140-yje Paryžiaus scenų. Odéon-Théâtre de l'Europe, Comédie-Française, Théâtre National de Chaillot ir daugybė kitų įspūdingų savo amžiumi, istorija ir interjerais vietų, vertų bent kartą užsukti lankantis Paryžiuje.
Jei reikėtų rinktis vos vieną, būtų iš tiesų sunku, tačiau greičiausiai laimėtų Opéra National de Paris, Nacionalinė Paryžiaus Opera. Ne veltui joje kasmet apsilanko net 150 tūkstančių užsieniečių.
Paryžiaus Opera buvo įkurta 1669 metais Liudviko XIV, tačiau dabartiniai, iš toli prabanga alsuojantys rūmai buvo pastatyti XIX a. vid. imperatoraius Napoleono III paliepimu. Statybos truko net 15 metų, tačiau joms pasibaigus ant Senos kranto iškilo vienas didžiausių pasaulio operos teatrų, dažnai vadinamas ir pastato architekto vardu – Palais Garnier.
Imperatorius pasistengė nustebinti ne tik savo amžininkus, bet ir dabar į Paryžių atvykstančius turistus: operos rūmus iš išorės puošia kolonos, arkos, skulptūros, raižiniai ir auksas. O interjeras užgniaužia kvapą – marmuras ir granitas, freskos, auksuotos dekoracijos, medžio raižiniai, sunkios raudonos užuolaidos, didžiuliai šviestuvai iš bronzos ir krištolo.
Prabangiosios Paryžiaus operos slenkstį anksčiau galėjo peržengti tik patys turtingiausi paryžiečiai, o dabar tą gali padaryti visi – bilietų kainos į šį unikalų teatrą prasideda nuo 15 eurų, todėl užsisakius bilietus iš anksto (labai iš anksto), galima mėgautis praėjusių amžių prabanga ir žymiausiomis operomis.
Paryžiaus teatrų kvartalas oficialiai žemėlapiuose nepažymėtas, tačiau jis tęsiasi nuo Paryžiaus Operos iki metro stotelės République (apima dalį 8, 9, 10 ir 11 administracinių zonų). Čia aplankykite:
• Théâtre Edouard VII: pastatytas Anglijos karaliaus garbei. Tarp garsiausių lankytojų - Orson Welles, Eartha Kitt, Picasso ar Meryl Streep.
• Harry’s New York Bar: tiesiai iš Niujorko XX amžiaus pradžioje atplukdytas baras, kuriame laiką leido Coco Chanel ir Ernest Hemingway. Paragaukite Pimm’s Royal kokteilio.
• Théâtre Mogador: teatro architektas – garsusis anglas Bertie Crewe (jo sąskaitoje tokie teatrai kaip Hoxton Hall, Royal Hippodrome, London Opera House). Teatre daugiausia rodomi garsiausi miuziklai.
• Musée de la vie Romantique: olandų dailininkui Ary Scheffer priklausęs namas dabar paverstas romantizmo epochos muziejumi.