Nepaisant dokumento didelės apimties, pagrindinė idėja yra aiški: kiekvienas Kinijos gyventojas bus įvertintas reitingu, kuris nusakys, koks pilietis jis yra. Tie, kas turės didesnį reitingą, galės naudotis didesnėmis privilegijomis, o kas turės mažesnį, patirs įvairiausių apribojimų.

Ir tai jau yra ne planas, o veikianti realybė. Nors tik nuo 2020 metų visi Kinijos piliečiai privalomai turės prisijungti, jau dabar šimtai milijonų kinų savanoriškai dalyvauja šiame milžiniškame socialiniame eksperimente, o didžiausios Kinijos interneto kompanijos pluša, sudarydamos algoritmus ir apjungdamos savo milžiniškas duomenų bazes.

Pagal ką vertinami kinai? Yra penki veiksniai.

Pirmiausiai žiūrima kredito istorija: ar padengtos kreditinės kortelės, ar pilietis laiku apmoka savo sąskaitas. Toliau vertinama, kaip jis atlieka savo pareigas. Trečias veiksnys – asmeninė charakteristika (tikrinamas gyvenamasis adresas, mobiliojo telefono numeris ir pan.). O ketvirtoji kategorija – elgesys ir preferencijos.

Tai reiškia, kad žiūrima, ką žmogus perka, ką veikia internete. Jei jis per daug žaidžia kompiuterinius žaidimus, tuomet jis bus priskirtas prie tinginių. O tas, kuris uždirba daugiau nei išleidžia, bus laikomas socialiai atsakingu.

Taigi sistema ne tik analizuoja, bet ir formuoja žmonių elgesį: stengiamasi atgrasinti nuo tokių įpročių, kurie vyriausybei nepatinka.

Penktoji kategorija – tai tarpasmeniniai santykiai. Kokie yra žmogaus draugai, su kuo jis bendrauja ir kokius atsiliepimus palieka apie vyriausybę? Jei teigiamus, jo reitingas didėja, jei nesidžiaugia augančia Kinijos ekonomika, jo reitingas krenta. Genialiai paprasta muštravimo sistema.

Visa tai vyksta realybėje, o ne fantastiniame filme. Galime tik įsivaizduoti, kas bus, kai ši programa taps privaloma. Niūriausios prognozės gali išsipildyti: atsiras naujasis elitas ir visuomenės atstumtieji, neturintys ateities nei sau, nei savo vaikams (kaip vaikai galės bendrauti su žemą reitingą turinčiais tėvais?).
Virginijus Savukynas

Kodėl kinai registruojasi ir dalyvauja savanoriškai? Ogi todėl, kad pasiekus tinkamą reitingą galima gauti vartojimo paskolą, siekiančią apie 1 tūkstantį dolerių, arba be užstato išsinuomoti automobilį, greičiau užsiregistruoti Pekino tarptautiniame oro uoste.

Jau dabar sistema pataria, kaip pasikelti savo reitingą, perspėja dėl grėsmių, kurios kyla bendraujant su žemo reitingo asmenimis. Šioje sistemoje taikomas vienas paprastas, bet efektyvus principas, jei pasitikėjimas yra prarastas vienoje srityje, tuomet apribojimai taikomi visose srityse.

O apribojimai bus patys įvairiausi: interneto greitis, restoranų, naktinių klubų prieinamumas, tokie asmenys negalės laisvai keliauti į užsienį.

Surinkti taškai lems netgi tai, ar gaus socialines išmokas. Žemą reitingo balą turinčių asmenų nesamdys darbdaviai (arba nekvalifikuotam darbui ir mokės mažai), nebus leista dirbti žurnalistais ar teisininkais.

Savanoriškai mes atiduodame savo privačius gyvenimus. Jau dabar yra apie mus sukaupta masė duomenų, kurie labai lengvai gali pavirsti piliečio reitingu. Jei tik atsiras politinė valia. Tik ar mes pasirengę gyventi tokiame pasaulyje?
Virginijus Savukynas

Beje, tai jau veikia. Štai 2017 metais Kinijos Aukščiausias liaudies teismas paskelbė, kad per pastaruosius ketverius metus dėl socialinių prasižengimų net 6 milijonams su trupučiu buvo uždrausta skristi lėktuvu.

Dar 1,65 milijono uždrausta važiuoti traukiniu. Visa tai vyksta realybėje, o ne fantastiniame filme. Galime tik įsivaizduoti, kas bus, kai ši programa taps privaloma. Niūriausios prognozės gali išsipildyti: atsiras naujasis elitas ir visuomenės atstumtieji, neturintys ateities nei sau, nei savo vaikams (kaip vaikai galės bendrauti su žemą reitingą turinčiais tėvais?).

Aišku, jūs galite pasakyti, jog tai vyksta Kinijoje, kuri tikrai nėra demokratijos flagmanas. Tačiau tai šiek tiek kitokiu pavidalu vyksta ir Vakarų pasaulyje.

Pavyzdžiui, JAV vertinama kiekvieno amerikiečio kredito istorija. Pagal ją priklauso, ar bus išduota paskola ir už kokius procentus.

Tokia sistema veikia ir Lietuvoje. O kur dar feisbukas, kuriame žmogų vertiname pagal tai, kiek jis turi draugų ir sekėjų?

Be to, mes jam patikime savo privataus gyvenimo akimirkas: gimtadienių, švenčių nuotraukas, fiksuojame kitus svarbius įvykius. Ir tai dar ne viskas: kiek mes savo duomenų atidavėme įvairiems prekybos tinklams, naudodamiesi lojalumo kortelėmis: tam tikrais atvejais jie apie mus tikriausiai žino daugiau nei mes patys.

Savanoriškai mes atiduodame savo privačius gyvenimus. Jau dabar yra apie mus sukaupta masė duomenų, kurie labai lengvai gali pavirsti piliečio reitingu. Jei tik atsiras politinė valia. Tik ar mes pasirengę gyventi tokiame pasaulyje?

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.