Ši vieta pripažįstama viena įspūdingiausių Vakarų Afrikoje, mat turi tiek įstabių geologinių, tiek architektūrinių, tiek etnografijos raidai svarbių savybių.
Pirmieji gyventojai čia atsikėlė prieš 2000 m. Paskutiniuosius 500 metų Bandiagra buvo bendruomenės, vadinamos dogonais, prieglobsčiu. Prieš tai jų tolimoji gimtinė buvo pietvakariuose įsikūręs Burkino Fasas, tačiau prasidėjus kivirčams su ten atklydusiomis arabų gentimis, žmonės nusprendė pasitraukti. Nusprendę pasilikti vėliau priverstinai tapo islamo išpažinėjų vergais.
Pradėję čia keltis penkioliktame amžiuje, dogonai įvertino uolos privalumus – ji buvo puiki apsauga nuo galimų užpuolikų. Atvykę jie pamatė, jog išsirinktoje vietoje jau gyveno „maži raudoni žmonės“ – pigmėjų gentis telemai. Jų gyvenamieji namai išmoningai buvo suręsti pasitelkus uolą kaip atramą. Dėl tokios sunkiai pasiekiamos vietos dogonai iš pradžių pamanė, jog raudonieji mokėjo skraidyti.
Nors abi gentys uolą ir dalinosi, telemai neilgai trukus išnyko, o naujakuriai praplėtė savo valdas. Jos šiuo metu siekia net 400000 hektarų, kuriuose įsikūrę 300 dogonams priklausančių kaimų. Šie dažniausiai įsikūrę skardžio plynaukštėse.
Apie šią gentį nieko nebuvo žinoma iki pat 1930-ųjų, kai prancūzų keliautojas Marcel'is Griaule išvyko į penkiolika metų trukusią kelionę po Vakarų Afrikos žemes. Ten jis susipažino su aklu dogonų medžiotoju Ogotemmeli, perpasakojusiu jam istorijas, perduodamas iš kartos į kartą. Keliautojas vėliau išleido įstabią knygą „Pokalbiai su Ogotemmeli“, žmonėms padėjusią suprasti, jog afrikiečiai anaiptol nėra tokie primityvūs.
O pats Bandiagros slėnis kasmet sutraukia daugybės turistų, besisvečiuojančių Malyje.
