Šioje medžiagoje neįvardintas vietinio leidinio „Palmares Centrafrique“ žurnalistas klausinėja B. Nduvokamą apie liepos 31 dieną įvykusio automobilio, kuriuo važiavo rusų žurnalistai, užpuolimo aplinkybes ir jų nužudymą. Pokalbio metu vairuotojas jau yra sulaikytas vietos valdžios.
Stenogramoje pateikiamos paskutinių žurnalistų gyvenimo dienų detalės. „Novaya gazeta“ redakcijos nuomone, tai yra klasikinis faktų supainiojimo ir sąmoningo melo pavyzdys. Dienraštis apskritai smarkiai abejoja šios medžiagos autentiškumu, tačiau mano, kad tyrimo tikslais svarbu ją paskelbti ir patikrinti faktus.
Aleksandras Rastorgujevas, Orchanas Džemalis ir Kirilas Radčenka žuvo Centrinės Afrikos Respublikoje (CAR) liepos 30 dieną. CAR valdžios teigimu, žurnalistus apvogė ir nužudė vietiniai banditai. Tačiau nei žuvusiųjų giminės, nei jų kolegos netiki paprasto apiplėšimo versija ir mano, kad žurnalistų nužudymas buvo suplanuotas iš anksto ir yra susijęs su jų kurtu dokumentiniu filmu apie naudingųjų iškasenų gavybą CAR, susijusią su verslininku Jevgenijumi Prigožinu.
Į CAR sostinę Bangį Rusijos žurnalistai, skridę iš Maskvos su persėdimu Kasablankoje, atvyko dviem dienom anksčiau, nei planavo – liepos 28 dieną 7.30 val. ryto. Kadangi ant jų bilietų iš pradžių buvo nurodyta, kad skrydis į Bangį bus tik 30 dieną, žurnalistai jau planavo pasivaikščiojimus po vieną svarbiausių Maroko miestų. Tačiau vos atvykus į Kasablanką aviakompanijos „Royal Air Moroc“ atstovai pranešė, kad rusai ne taip suprato ant bilietų pateiktą informaciją, todėl jei nenori, jog bilietai prapultų, išskristi reikia tą pačią dieną – liepos 28-ąją, sekmadienį.
Žiniasklaidos projekto „Tyrimų valdymo centras“ redakcijoje, kuri išsiuntė į komandiruotę A. Rastorgujevą, O. Džemalį ir K. Radčenką, kalbama, kad toks posūkis buvo visiškai nepalankus, mat teko iš naujo tartis su viešbučiu ir vietiniu palydovu, vadinamuoju fikseriu, kuris turėjo padėti žurnalistams atvykus ir juos lydėti.
Rusus kelionės metu lydėti turėjo europietis vardu Martinas, prisistatęs vietinės Jungtinių Tautų misijos darbuotoju (vėliau Jungtinės Tautos pranešė, kad jų darbuotojo tokiu vardu šiose vietovėse nėra). Iš „Tyrimų valdymo centro“ redakcijos sulaukęs pranešimo apie grafiko pasikeitimą, Martinas patvirtino, jog susitarimas dėl kelionės galioja, tačiau prisijungti prie A. Rastorgujevo, O. Džemalio ir K. Radčenkos jis galės tik galutiniame rusų kelionės maršruto taške, Bambaryje, kurio apylinkėse išgaunamas auksas, deimantai ir uranas (būtent ten, kaip manė žurnalistai, savo veiklą vykdo su J. Prigožinu siejama kasybos kompanija „Lobaye Ltd“). Jiems pasamdyto fikserio žurnalistai taip ir neišvydo.
Martinas
Apie Martiną jie pirmą kartą sužinojo susitikę su Rusijos federalinės naujienų agentūros (RIA FAN) karo korespondentu Kirilu Romanovskiu, taip pat susijusiu su J. Prigožino struktūromis. Susitikimas įvyko Maskvoje 2018-ųjų birželį. Patį K. Romanovskį „Tyrimų valdymo centro“ redakcijai nurodė Sirijos žurnalistas Abasas Džuma, rašantis Kremliui palankiems leidiniams, taip pat ir dienraščiui „Komsomolskaja pravda“. A. Džuma K. Romanovskį apibūdino kaip daugybę ryšių Sirijoje ir kituose karštuosiuose taškuose turintį žmogų.
Kaip pasakoja „Tyrimų valdymo centro“ redakcija, būsimojo filmo idėja iš pradžių buvo tirti J. Prigožino struktūrų verslo interesus Sirijoje. Susitikimo su K. Romanovskiu metu žurnalistai nenorėjo jo iš karto įtraukti į savo planą. „Iš pradžių pokalbis iš viso buvo įtemptas. Mes nesupratome, iš kur jis, o jis – iš kur mes. Susitikimo pradžioje K. Romanovskis vienu metu netgi mestelėjo: „O ką jūs rengiatės daryti, liberalūs kvailiai? Kariauti užsimanėte?“. Mes jam pernelyg nesileisdami į detales atsakėme, kad norime kurti filmą apie privačias kariuomenes Sirijoje ir panašiai. Nebuvo aišku, kaip jis apskritai žiūri į mūsų idėją. Tačiau pokalbiui tęsiantis jis pamažu suprato, kur mes lenkiame“, – prisimena vienas susitikimo dalyvių.
„Kažkuriuo metu jam be užuolankų pasakėme: norime kurti filmą apie tavo vadovą. Jis gerokai nustebo, tačiau pasakė, kad tokia drąsi mintis jam patinka ir jis pasirengęs padėti. Taip pat pasakė, kad jis yra karo žmogus ir patriotas, todėl jo leidinio savininko nuomonė jam nieko nereiškia. Jį taip pat rekomendavo artima A. Rastorgujevo pažįstama, draugavusi ir su K. Romanovskiu, tad mes visi drauge apsvarstėme ir nusprendėme, kad juo galima pasitikėti“, – pasakojimą tęsė žurnalistas.
Aptarę Sirijos klausimą, susirinkimo dalyviai prašneko apie kitas šalis, kurias siekia Rusijos ir J. Prigožino interesai. „Tyrimų valdymo centro“ redaktoriai ir prodiuseriai jau žinojo apie tokius interesus CAR. „Ir tuomet K. Romanovskis staiga pasakė, kad turi pažįstamų CAR ir mielai pasidalins jų kontaktais. Štai tada ir nuskambėjo Martino vardas. K. Romanovskis teigė, jog su juo susipažino Afganistane ir netgi, kaip tvirtino, išgelbėjo jam gyvybę. Tiesa, jis taip ir nepajėgė pasakyti Martino pavardės. Po kurio laiko mes susisiekėme su Martinu“, – prisimena žurnalistas.
Kelionės chronologija
Apie savo veiksmus, numatytos kelionės pasikeitimus ir planus A. Rastorgujevas, O. Džemalis ir K. Radčenka pranešė savo redakcijai Maskvoje atskirame susirašinėjimo pokalbyje. Šeštadienį, atvykę į CAR iš Kasablankos, žurnalistai 17.26 val. parašė, kad pagaliau susitiko su vairuotoju B. Nduvokama ir įsigijo vietines SIM korteles.
19.49 val. žurnalistai pridėjo, kad jų vairuotojas – „sunkus atvejis“ ir prastai šneka angliškai, kelionė į Bambarį planuojama liepos 30-ąją, pirmadienį, o kol kas jie keliaus prie imperatoriaus žmogėdros Jeano Bedelio Bokassos kapo jo rezidencijoje Berengo už 65 kilometrų nuo sostinės Bangio. Čia, žurnalistų duomenimis, įsikūrusi rusų karių bazė.
Sekmadienio, liepos 29-osios, vakarą pokalbyje pasirodė dar viena žinutė: žurnalistai pasakojo, kad pašaliniai į rezidenciją neįleidžiami, nors B. Nduvokamą į vidų įleido ir jis turėjo susitarti dėl visos grupės įleidimo. Tačiau grįžęs vairuotojas gerų žinių neatnešė: rezidencijoje jis sutiko rusą, bet šis pasakė, kad įleisti grupę į šią teritoriją galėtų tik gavęs CAR gynybos ministerijos leidimą. Bent jau taip iš B. Nduvokamos žodžių suprato žurnalistai.
Apie savo nepasitenkinimą vairuotojo darbu žurnalistai pranešė redakcijai Maskvoje. Jie skundėsi, kad jis prašo mokėti ne tik po du dolerius už litrą benzino, bet ir už variklio alyvą. Operatorius K. Radčenka papasakojo apie šimto dolerių kyšį, kurį važiuojant į Berengo grupei teko duoti vietiniams policininkams, kurie juos pasitiko prie viešbučio. Per vairuotoją policininkai reikalavo pinigų už neva neteisėtą naudojimąsi filmavimo aparatūra. Vyriausiasis „Tyrimų valdymo centro“ redaktorius Andrejus Koniachinas patarė reporteriams atsikratyti B. Nduvokama ir ieškoti patikimesnio žmogaus. Tačiau žurnalistai buvo įsitikinę, kad afrikietis nėra niekaip susijęs su kyšio reikalavusiais policininkais, ir pranešė, jog kito pasirinkimo dėl vairuotojo neturi.
Daugiau bendrame darbo pokalbyje A. Rastorgujevas, O. Džemalis ir K. Radčenka nerašė ir su redakcija nesusisiekė.
Tolesnė informacija apie rusų kelionės eigą remiasi tuo, ką kalba B. Nduvokama, jei tikėtume minėtąja stenograma. Jo žodžiais, vairuotojas su rusais pirmą kartą susitiko tik pirmadienį.
„Palmares Centrafrique” tyrimo medžiaga taip pat rodo, kad į J. B. Bokassos rezidenciją filmavimo grupę vežė taksistas Simeonas Nguekuda.
Kitą rytą, liepos 30-ąją, pirmadienį, grupė pradėjo kelionę į Bambarį. Apie tai žurnalistai patys parašė artimiesiems. Patį paskutinį pranešimą išsiuntė K. Radčenka – vidurdienį jis rašė savo merginai Jekaterinai Azarovai. Rusijos užsienio reikalų ministerijos duomenimis, važiuodami žurnalistai buvo sustoję filmuoti Damaro kaime, o apie šeštą valandą vakaro atvyko į Sibuto miestą.
Šioje vietoje patikima kelionės chronologija nutrūksta. Visi tolesni įvykiai ir rusų žūties aplinkybės žinomi tik iš vienintelio liudytojo – B. Nduvokamos – pasakojimo. Jo parodymais pasikliauja vietos valdžia, Jungtinių Tautų misijos CAR darbuotojai (MINUSKA) ir Rusijos užsienio reikalų ministerija. Rusijos tyrimų komitetas vykdo atskirą tyrimą, be to, „Novoya gazeta“ duomenimis, Michailas Chodorkovskis pasamdė saugumo specialistus iš Prancūzijos.
Žmogžudystės laikas
B. Nduvokamos teigimu, prie Sibuto blokposto jo „Mitsubishi“ sustabdė CAR kariuomenės (FACA) kariai. Iš pradžių vairuotojas aiškino, kad Sibute jie buvo sustoję iki 18 valandos (šiais duomenimis remiasi Rusijos užsienio reikalų ministerija). Tačiau vėliau B. Nduvokama ėmė minėti gerokai vėlesnį laiką – 20.45 val. Jo žodžiais, FACA kariai perspėjo rusus nevykti į Bambarį vakare ir patarė pernakvoti Sibute.
Stenogramoje B. Nduvokama tvirtina, kad rusai sutiko nakvoti, bet nuvyko į autobusų stotelę, kur ilgai su kažkuo rusiškai kalbėjosi telefonu. Paskui, teigia B. Nduvokama, jie liepė jam užvesti automobilį ir važiuoti į Dekoa gyvenvietę, esančią visai kitoje pusėje nei Bambaris, važiuojant du iš jų ant galvos užsidėjo „karinius galvos apdangalus“ ir išsitraukė pistoletus. „Tuo metu aš šiek tiek susinervinau“, – pasak stenogramos, aiškino vairuotojas.
Išvažiuojant iš Sibuto jis visą laiką sekė iš paskos kitam automobiliui, nes nežinojo, kaip išvažiuoti iš miesto. 21.50 val. jų automobilį sustabdė penki „iki dantų apsiginklavę“ žmonės, o priekyje buvęs automobilis esą nuvažiavo toliau. Ginkluoti žmonės visiems liepė išlipti iš automobilio. Užpuolikų odos spalvos B. Nduvokama neįvardijo.
„Aš pats žmogžudystės vietoje nebuvau. Žudikai nusivedė mane į šalį. Jie surišo mano rankas ir kojas. Burną užkišo skuduru. Tris žurnalistus nusivedė į krūmus, 150 metrų nuo tos vietos, kur paliko mane. Visą tą laiką žurnalistai buvo su kariniais galvos apdangalais. Iš tos vietos, kurioje buvau, girdėjau žudikų ir žurnalistų pokalbį. Nuo kažkurio momento pokalbis vyko pakeltu tonu, ir tuomet išgirdau pirmąjį šūvį. Po to pokalbis atsinaujino. Po penkių minučių išgirdau antrąjį šūvį“, – pasakojo vairuotojas.
„Manau, kad trečiojo žurnalisto nenušovė, nes prie jo kūno mačiau peilį. Visas pokalbis tęsėsi apie 25 minutes. Paskui jie priėjo prie manęs ir smarkiai sumušė. Galvojau, kad pirmiausia jie nužudys mane. Visgi manau, jog ne aš buvau jų pagrindinis taikinys. Atsipirkau galvos ir kairės akies traumomis. Jie atėmė viską, ką turėjo žurnalistai: kamerą, bloknotus, pinigus ir kitus krepšiuose buvusius daiktus. Tačiau nepaėmė mašinoje buvusių ginklų“, – tęsė B. Nduvokama.
„Novoya gazeta“ domenimis, užpuolikai „Mitsubishi“ taip pat paliko ir kanistrus su benzinu ir nesusipylė kuro iš bakelio, nors kuras CAR yra ypač vertingas. Vairuotojas toliau pasakojo, kad, susirinkęs neva nužudytiems rusams priklausiusius ginklus, jis pėsčiomis grįžo atgal į Sibutą ieškoti medikų pagalbos. Pistoletus jis esą atidavė į Sibuto ligoninę atvykusiems Jungtinių Tautų misijos darbuotojams.
Apie trijų rusų žūtį tapo žinoma kitos dienos, liepos 31-osios, vakarą. Tačiau dar rytą J. Azarova, K. Radčenkos mergina, suprato, kad kažkas ne taip. Ji pastebėjo, jog jis ištrynė jų pokalbį „Telegram“ ir netrukus sukūrė naują. J. Azarova paklausė, kuo jam netiko senasis pokalbis, bet K. Radčenka neatsakė.
Paskutinis jo aktyvumas susirašinėjimų programėlėje „Telegram“ užfiksuotas liepos 31-ąją 13.19 val. Maskvos laiku, vadinasi, prabėgus beveik 13 valandų po nurodomo mirties laiko.
„Novaya gazeta“ nusiuntė užklausą „Telegram“ savininkui Pavelui Durovui ir paprašė nustatyti K. Radčenkos buvimo vietą, kai jis naudojosi programėle nuo liepos 30-osios 18 val. iki liepos 31-osios 13.19 val., tačiau verslininkas į užklausą neatsakė.
„Novaya gazeta“ prašymu žurnalistų sužalojimų pobūdį iš jų kūnų nuotraukų įvertino teisėsaugos institucijų kriminalistai. Jų pavardės redakcijai žinomos, bet kriminalistų prašymu neskelbiamos.
Ekspertai ant K. Radčenkos kūno aptiko smaugimo žymių ir smūgio buku daiktu žymę kaklo srityje. Ant A. Rastrogujevo kūno – trys vienodos kulkos skylės širdies srityje. Ekspertų nuomone, šauta buvo iš labai arti. Ant O. Džemalio kūno aptiktos keturios kulkos žymės.
Tikrindami neįtikėtiną B. Nduvokamos pasakojimą apie paskutines kolegų gyvenimo valandas, „Novaya gazeta“ žurnalistai susisiekė su MINUSCA biuru. Oficialus misijos atstovas Vladimiras Monteiro, komentuodamas informaciją apie žurnalistų ginklus, jos nepatvirtino ir nepaneigė, teigdamas, kad „informacija apie visus radinius bus paskelbta pasibaigus bendram MINUSCA ir vietos policijos tyrimui“. Kitas šaltinis iš MINUSCA patvirtino informaciją apie biurui perduotus ginklus, neva priklausiusius žurnalistams, tačiau pažymėjo, kad Jungtinės Tautos svarsto versiją, jog šie ginklai rusams po žmogžudystės buvo pakišti.
„Apiplėšimo versija pasirodė nelabai tikėtina, ir kažkas dabar kuria naują versiją, kad tai buvo rusų tarpusavio peštynės, kad filmavimo grupė – visai ne žurnalistai, o ginkluoti agentai, besiaiškinantys santykius su savo tėvynainiais“, – prielaidomis su „Novaya gazeta“ dalinasi „Tyrimų valdymo centras“.
„Tyrėjas“ Saint Regis Zoumiri
„Novaya gazeta“ atkreipia dėmesį į tai, kad B. Nduvokamos parodymų stenogramą platina afrikietis vietinio leidinio „Palmares Centrafrique“ redaktorius S. R. Zoumiri, siūlantis įsigyti stenogramą ir kitą medžiagą. Už tai jis prašo nuo penkių šimtų iki tūkstančio eurų. Prie stenogramos taip pat pridedamas trijų puslapių failas su tyrimo detalėmis. Paties S. R. Zoumiri „Facebook“ paskyroje rašoma, kad jis mokėsi Pekino universitete, yra nuotraukų iš Kinijos, kurios įkeltos nuo 2016-ųjų rugpjūčio iki lapkričio. Nuotraukose vyriškis užfiksuotas dalyvaujantis įvairiuose, taip pat ir kariniuose, renginiuose Kinijos Liaudies Respublikoje.
S. R. Zoumiri teigimu, jo žurnalistų grupė atliko atskirą rusų nužudymo tyrimą ir nustatė, kad liepos 29 dieną, likus dienai iki žūties, A. Rastorgujevas, O. Džemalis ir K. Radčenka Berengo mieste esančioje bazėje bendravo su rusų karo instruktoriais.
„Mes susisiekėme su vienu iš karių, tarnaujančiu CAR kariuomenėje (FACA). Jo vardas Jeanas Pierre‘as Namquass. Jis patvirtino, kad rusų žurnalistai tikrai atvyko į Berengą apie 9.52 val. Jie atvyko taksi, automobilio numeris – 0893. Taksi vairavo S. Nguekuda. Atvykusius rusų žurnalistus sutiko rusų karys. Visi jie labai gyvai tarpusavyje kalbėjosi rusiškai. Žinoma, žurnalistai norėjo patekti į stovyklos teritoriją, tačiau karys tam sutrukdė“, – tvirtinama afrikiečių tyrime.
Šie teiginiai prieštarauja „Tyrimų valdymo centro“ turimai informacijai. Projekto redakcija įsitikinusi, kad filmavimo grupė nebuvo susitikusi ir kitaip nebendravo su jokiais CAR esančiais Rusijos kariais. Kitu atveju apie tai žurnalistai būtų iš karto pranešę redakcijai. „Nuo pat pradžių susitarimas buvo toks: būtinai pranešti visas naujienas, planus ir informuoti apie išlaidas“, – aiškina redakcija.
S. R. Zoumiri medžiagoje taip pat minimas kažkoks Bangio gyventojas vardu Edgardas. Jis neva drauge su vairuotoju B. Nduvokama turėjo kelionėje lydėti rusų žurnalistus. Mėgindami patvirtinti šiuos duomenis, tyrimo autoriai pamini Nadios Teribo, kuri esą dirba viešbutyje „National“, kuriame buvo apsistoję rusai, žodžius. S. R. Zoumiri tvirtinimu, rusai su ja noriai dalijosi savo planais ir skundėsi nesėkmingu bandymu patekti pas rusų karius. Tačiau susisiekę su viešbučiu „Novaya gazeta“ žurnalistai išsiaiškino, kad darbuotojos tokiu vardu ir pavarde „National“ niekuomet nebuvo.
„Tyrimų valdymo centro“ redakcija pirmą kartą išgirdo apie „palydovą Edgardą“ ir priminė, kad rusų fikseriu kelionėje turėjo būti Martinas, kurį rekomendavo K. Romanovskis.
„Novayai gazetai“ paprašius pakomentuoti šiuos prieštaravimus ir nesutapimus, „Palmares Centrafrique“ redaktorius S. R. Zoumiri netikėtai pareiškė, kad A. Rastorgujevas, O. Džemalis ir K. Radčenka į CAR atvyko su šnipinėjimo misija, o juos nužudė kiti rusai. „Nuo pat rusų atvykimo į CAR akimirkos daugybė dalykų lieka paslaptyje“, – teigė S. R. Zoumiri.
Vienas prancūzų žurnalistas, pastaruosius keletą mėnesių dirbęs CAR, anonimiškai pasakojo „Novoyai gazetai“, kad pats S. R. Zoumiri yra aukštas pareigas užimantis šalies žvalgybos darbuotojas. Jis savo valdžios naudai koordinuoja informacinius srautus. „Kadangi CAR valdžia paskutiniu metu draugauja su Maskva, galima suprasti, kieno labui S. R. Zoumiri skleidžia dezinformaciją. Tačiau tą jis daro ne itin profesionaliai, todėl jo apgavysčių tikrai negalima vadinti kokybiškomis“, – pasakojo žurnalistas.
Dar vienas prancūzų žurnalistas CAR, taip pat pageidavęs neviešinti savo pavardės, pasakojo, kad šalyje iš esmės nėra nei vienos nepriklausomos profesionalios žiniasklaidos priemonės, visa žiniasklaida leidžia užsakomąją medžiagą, o netgi valdžiai palankių redakcijų politika gali pasikeisti ir tapti opozicine priklausomai nuo to, kiek pasirengęs sumokėti užsakovas. „Prancūzija anksčiau tuo naudodavosi. Tačiau vėliau ji prarado CAR kontrolę, o į jos vietą netikėtai atėjo Rusija, matyti ir Kinijos interesai. Jos dabar taip pat papirkinėja ir vietos pareigūnus, ir žiniasklaidos priemones“, – aiškina prancūzų žurnalistas.
Be viso to, rugpjūčio 13-ąją į CAR savo tyrimo vykdyti atvyko RIA FAN darbuotojai. Specialiai tam jų sukurtame „Telegram“ kanale reporteriai skelbia nuotraukas iš vietos gyvenimo, pozuoja infrastruktūros objektų fone ir praneša, kad jau gavo akreditaciją dirbti CAR ir susitiko su šalies prezidento Faustino Archange‘o Touaderos patarėju – Rusijos piliečiu Valerijumi Zacharovu.
„Jie vykdo kažkokią parodomąją kelionę su potekste: „Štai, žiūrėkite, nieko baisaus šioje šalyje nevyksta, visur įleidžia, reikia tiesiog viską daryti teisingai ir pačioje pradžioje kreiptis į V. Zacharovą“. Ir nė žodžio apie tai, kad pats V. Zacharovas yra iš to paties biuro“, – piktinasi vienas „Tyrimų valdymo centro“ žurnalistų.
K. Romanovskio kelionės į CAR išvakarėse „Novaya gazeta“ kreipėsi į jį su pasiūlymu sujungti jėgas ir drauge tirti kolegų žmogžudystę. Tačiau RIA FAN darbuotojo atsakas buvo kategoriškas. „Abipusio šališkumo mastas mums neleidžia bendradarbiauti. Po to, ką jūs rašėte apie Debalcevę ir mano draugus, jūs man ne kolegos“, – pareiškė K. Romanovskis.