Visai kaip 1410 metų liepą Griunvalde, kai mūsiškiai su ietimis, vėzdais, peiliais, kistenais ir kalavijais rankose sumušė gerokai geriau ginkluotus kryžiuočius, turėjusius ne tik pranašesnius šarvus, bet ir šimtą patrankų. Kiekvienam lietuviui brangią pergalę padėjo pasiekti sumani taktika, iš anksto numatyta kiekviena detalė ir paskaičiuotas kiekvienas žingsnis.
Simboliška, kad ir praėjus daugiau nei 600 metų „Žalgirio“ vardas Lietuvoje vis dar įkūnija tas pačias vertybes ir asocijuojasi su nekasdieniais žygiais bei laimėjimais.
1999 m. Miunchene Europą užkariavusi žalgiriečių artilerija vėliau kuriam laikui pasitraukė iš pirmojo plano, kol po penkerių metų ją į dienos šviesą vėl ištempė Sabas. Jam kelią į Finalo ketvertą paskutinę akimirką pastojo gyvenimo rungtynes sužaidęs Šarūnas Jasikevičius (37 taškai) ir karjeros metimą pataikęs Derrickas Sharpas.
Išpirkti kaltės į Kauną grįžęs Šaras čia ėmė tvarkytis kaip Vytautas Didysis savo laiku. Jo genialiai vadovaujamas „Žalgiris“ jau trečius metus iš eilės vykdo ekspansiją Eurolygos žemėlapyje, o šiemet buvo atsidūręs labai arti to, kad apskritai viešpatautų jame.
2016-ieji – 16 vieta, 2017-ieji – 10 vieta, 2018-ieji – 3 vieta. Ar per du sezonus net 13 vietų į viršų šovęs „Žalgiris“ jau pasiekė savo lubas?
Praėjusį sezoną priešpaskutinę, 15-tą, vietą Kauno klubui skyrę lažybų punktai negailestingi ir šiemet. Jų manymu, žalgiriečiai bus penkti-šešti nuo galo – užims kuklią 11-12 poziciją ir aplenks tik turnyro naujokus: Stambulo „Daruššafaką“, Podgoricos „Budučnost“, Miuncheno „Bayern“ ir Las Palmo „Gran Canarią“.
Tačiau jei paskutinį kartą analitikai apsiriko daugiau nei 10 laiptelių, kodėl tas pats negali nutikti ir naujajame sezone? Tuo labiau, kad tvirtą savo nuomonę apie panašius spėjimus yra išsakęs ir pats Š. Jasikevičius.
„Kai tik ginčo kamuolys išmetamas į orą, visos prognozės skrieja pro langą“, – kultine jau tapusi jo frazė.
Daugiau prarado ar atrado?
Žinoma, pagrindo skepticizmui galima rasti. Kilti dar aukščiau nei šiemet, t. y. į patį Eurolygos finalą, užduotis, kurią ne visada įvykdo net ir pinigais pertekęs turtingiausias turnyro dalyvis Maskvos CSKA, kurį, beje, „Žalgiris“ pastarajame sezone pralenkė – įveikė mažajame finale.
Be to, Kauno komanda tarpsezonį neteko net keturių legionierių, iš kurių – trys įžaidėjai: atakų variklis Kevinas Pangosas, tvirto sudėjimo ir solidžių sprendimų garantas Vasilijė Micičius bei patyręs Beno Udrihas. Ketvirtas nuostolis – atetiškasis Axelis Toupane'as, galėjęs it šešėlis persekioti pavojingiausius varžovų lyderius.
„Susidomėjimas jautėsi jau sezono metu. Yra tokie dalykai, kurių negali pakeisti. Esame bendrais masteliais neturtingas klubas, nesivaizduoju, kas turėtų nutikti, kad daug metų turėtume po 20 mln. eurų biudžetą. Tiesiog priimi tai kaip realią situaciją“, – sakė „Žalgirio“ direktorius Paulius Motiejūnas.
Išvykėlius pakeisti mėgins Eurolygos debiutantai Thomas Walkupas, Marius Grigonis ir Donatas Sabeckis bei po vieną sezoną seno ir naujo formato turnyre žaidęs Nate'as Woltersas.
Laukiama, kad „Žalgiris“ greitu metu sukirs rankomis su dar vienu įžaidėju, kurio intensyviai ieško (prieš savaitę Kaune svečiavosi Leo Westermannas, kuriam buvo atikta sveikatos patikra).
„Įžaidėjai Europoje – jautresnė niša, jų yra mažiau. Bet nepamirškime, kad čia yra Šaras – jis žino kaip su jais dirbti ir kaip juos paruošti. Klausimas, kaip jiems sekasi vėliau, galėtų jie pas mus likti ilgiau...“, – užsiminė P. Motiejūnas.
Naujiesiems ekipos pirkiniams neabejotinai prireiks laiko ne tik tam, kad perprastų Š. Jasikevičiaus sistemą ir išmoktų derinius, bet ir apsiprastų Eurolygoje.
Su kitokiais iššūkiais susidurs senbuviai Paulius Jankūnas, Antanas Kavaliauskas ir Artūras Milaknis.
Komandos kapitonas, kuriam pavasarį sueis 35-eri, jau ir praėjusį sezoną rodė ženklus, kad jį veikia amžiaus našta. Kavas savo 34-tąjį gimtadienį atšvęs prieš pat naujojo sezono pradžią, taigi tikėtina, kad jo renkamų pražangų skaičius nemažės. Sugaudyti varžovus gynyboje ar pačiam atitrūkti nuo jų norint išmesti vieną kitą titaškį nebus lengviau ir prieš mėnesį 32-ejų metų sulaukusiam Milui.
Ko gero, į „Žalgirį“ dabar dar rimčiau žiūrės ne tik agentai, vertinantys jį jau kaip Finalo ketverto klubą ir dėl to keliantys kainas už siūlomus žaidėjus, bet ir būsimi varžovai, pernai bent jau pirmoje sezono dalyje gal kartais kiek ir neatsargiai pažiūrėję į organizaciją su vienu mažiausių biudžetų visoje lygoje.
Paradoksalus „Žalgirio“ fenomenas
Visgi reikia pastebėti, kad „Žalgiris“ šį tarpsezonį pasiekė ir ne vieną skambią pergalę: dar dvejiems metams pratęsė sutartį su daugybės klubų aktyviai viliotu Brandonu Daviesu, kuris sezono finiše demonstravo tiesiog monstrišką formą, taip pat išsaugojo bilieto į NBA laukusį Aaroną White'ą ir naujuoju ekipos veidu tampantį Edgarą Ulanovą.
Bet bene didžiausia kauniečių džiaugsmo ir optimizmo žvelgiant į ateitį priežastis – tai, kad atsispyręs užjūrio pagundomis mieste prie Nemuno lieka žaibiškai Kauno Garbės piliečio vardą užsitarnavęs vyriausiasis treneris Š. Jasikevičius.
„Kaune ir „Žalgiryje“ turiu pačias geriausias sąlygas tobulėti kaip treneris. Čia mano namai, mano gimtinė, su šeima čia jaučiamės gerbiami bei mylimi. Turime nuostabią areną, idealią infrastruktūrą, puikiai komandą palaikančius aistruolius, todėl kartu su vadovybe ir treneriais tęsime pradėtus darbus ir sieksime džiuginti Lietuvos krepšinio aistruolius kovingu bei geru žaidimu“, – tarė gerbėjų maldas išgirdęs Šaras.
Savo namais Kauną pagrįstai gali vadinti ne tik jis, bet ir dar penki čia gimę „Žalgirio“ lietuviai: P. Jankūnas, A. Milaknis, E. Ulanovas, D. Sabeckis ir M. Grigonis. Iš kitų tautiečių tik Laurynas Birutis (Šiauliai) ir Antanas Kavaliauskas (Vilnius) užaugo kitur.
„Jie yra ne tik tikri kauniečiai, bet ir turi žalią kraują“, – ilgus metus „Žalgirio“ garbę ginančius krepšininkus taikliai apibūdino P. Motiejūnas.
Apskritai gilias tradicijas išlaikantis „Žalgiris“ šiuolaikiniame Europos krepšinyje yra reta išimtis: daugiau nei pusę komandos (7 iš 11) sudaro vietiniai žaidėjai. Nors galutinė Kauno klubo sudėtis dar nėra paskelbta (pernai Eurolygoje buvo įregistruota 14 žaidėjų), jau dabar aišku, kad „Žalgiris“ šį sezoną kartu su „Budučnost“ bus patriotiškiausios turnyro dalyvės.
Bet tai ne vienintelis fenomenas, kuriuo „Žalgiris“ išskiria Eurolygos elite. Paradoksalu, tačiau legionieriais nepiktnaudžiaujanti Kauno ekipa yra ta, kuri turnyre galėtų bene lengviausiai suburti savo antrąją komandą iš savo buvusių žaidėjų.
Krepšinis.lt skaičiavimais, šį sezoną Eurolygos klubams talkins mažiausiai 10 žalgiriečių, prieš metus, dvejus, trejus ar daugiau žaidusių būtent Kaune. Ir tai – antras didžiausias rodiklis tarp visų dalyvių.
„Žalgirį“ pagal šį parametrą lenkia tik Vitorijos „Baskonia“, kuri į kitus Eurolygos klubus šiuo metu yra delegavusi net 14 buvusių savo auklėtinių.
Tiesa, tam yra ir logiškas paaiškinimas. Visų pirma, šiųmetėje Ispanijos ACB lygos vicečempionų sudėtyje nėra nė vieno šioje šalyje gimusio krepšininko (!). Vienintelis ir ispanišką pasą turintis žaidėjas – Ilimane Diopas yra iš Senegalo.
Visų antra, „Baskonia“ taip radikaliai keičia savo žaidėjus, kad nuo 2016 m. ekipoje likę tik du tie patys nariai: tai gruzinas Tornikė Šengelija ir jau minėtasis I. Diopas. Tad natūralu, kad, kai komanda nuolat imasi tokių permainų, jos buvę žaidėjai išsilaksto po kitus klubus.
Tuo metu „Žalgirio“ atveju, galime kalbėti apie nuostabiai veikiantį talentų auginimo mechanizmą, fantastiškai atliekamą skautų darbą ir meistriškai pataikomus pirkinius, kai dažnai net nežinomi krepšininkai po sezono ar dviejų, atlikę neįtikėtiną proveržį, ne tik užsirekomenduoja krepšinio pasaulyje ir gerokai pasikelia savo vertę, bet ir tampa itin paklausia preke visoje Europoje.
Pernai taip nutiko su Luku Lekavičiumi, Leo Westermannu ir Brocku Motumu, šiemet – su K. Pangosu, V. Micičiumi ir A. Toupane'u, kiek anksčiau – su Mindaugu Kuzminsku, Jamesu Andersonu, Sonny Weemsu. Dar pridėkime Kaune trumpai sušmėžavusius, bet čia trampliną į kitus Eurolygos kolektyvus radusius Deę Bostą ir Ianą Vougiouką, taip pat iki dabar tobulėti nenustojantį Artūrą Gudaitį.
„Žalgiriui“ priešintis rinkos dėsniams yra kone beviltiška. Vienintelė apsaugos priemonė nuo perpirkinėtojų, kurią gali pasitelkti Kauno klubo vadovai – tai išpirkos suma, derinama prieš pasirašant sutartį. Tačiau ir čia ribotos galimybės ką nors atgrasyti nuo tolesnių veiksmų.
„Tai yra derybų objektas. Mes stengiamės visada tai daryti, bet vėlgi yra žirklės. Kai moki tas nedideles algas, tu negali įdėti, kad išpirka būtų milžiniška. Teoriškai jokių nustatytų procentų kaip ir nėra, bet kalbant su agentu, jei tu moki mažą sumą, negali prašyti keturiskart didesnės išpirkos nei žaidėjo alga, tai būtų nelogiška. Po truputį tos išpirkos kyla kiekvienais metais, bet milijono dar nepasiekė“, – atskleidė P. Motiejūnas.
Daugiausiai buvusių žalgiriečių – tris – po savo sparnu priglaudė Stambulo „Anadolu Efes“ (V. Micičių, B. Motumą, J. Andersoną). Po du pasikvietė Milano „Olimpia“ (M. Kuzminską, A. Gudaitį) ir Atėnų „Panathinaikos“ (L. Lekavičių, I. Vougiouką), po vieną – „Barcelona“ (K. Pangosą), Maskvos srities „Chimki“ (D. Bostą) ir Pirėjo „Olympiakos“ (A. Toupane'ą). Šias gretas dar gali papildyti darbo tebeieškantys L. Westermannas ir S. Weemsas.
Vis dėlto pastebima ir tokia tendencija, kad net ir sulaukus daug pelningesnių Eurolygos grandų pasiūlymų, toli gražu ne visų jų karjeros už „Žalgirio“ arenos sienų klostosi taip pat sėkmingai, kaip kad vikint žaliai baltą aprangą. Nemažai žaidėjų gražiausiomis spalvomis sužydi būtent čia, Kaune, lietuviškoje krepšinio sistemoje, kurioje jiems numatyti svarbūs vaidmenys. O naujose darbovietėse jie neretai net iškrenta iš konteksto.
Galima neabejoti dėl vieno: įsibėgėjus naujam sezonui „Žalgirio“ vadovams ir vėl teks manevruoti bei sukti galvas, kaip atremti konkurentų atakas dėl vieno ar kito žaidėjo sutarties. Tokia rizika tik didės, jei Š. Jasikevičius išliks ištikimas sau, spaus iš komandos neįmanoma ir vėl varys į neviltį visus krepšinio ekspertus.
