„AŠ Ikona“ žurnalo fotosesijai nusigrūdote iki pat Niujorko. Įspūdžiams išpasakoti turbūt ir visos dienos neužtektų?
Pirmą sykį Niujorke buvau šešiolikos. Tada nieko nesakę kelionę man gimtadienio proga padovanojo tėvai. Jau tada Niujorkas man atrodė kaip visiškai kitas pasaulis.
Kai išgirdau, jog „AŠ Ikona“ viršelį fotografuosime Niujorke, maniau, mirsiu iš laimės. Niujorkas man visada priminė vieną tų didmiesčių, kuriuose išgyvena tik stipriausi. Turbūt ne veltui sakoma: „If You Can Make it Here, You Can Make it Anywhere.“ O man šį kartą Niujorkas pasirodė lyg ant delno – toks mažas, jaukus, savas. Su Jonu (buvusiu Karolinos vaikinu – red. past.) buvome sutarę: pasitūsinti galime ir Vilniuje, o Niujorke ir be tūsų yra ką veikti. Kasryt išėję devintą ryto į viešbutį vos pavilkdami kojas grįždavome tik naktį. Pavargę, nusilakstę, bet laimingi. Bėgome per muziejus, galerijas, vintažinių ir dėvėtų drabužių parduotuves, blusturgius.
Niujorko parkai, dangoraižiai, žmonės – čia viskas kitaip. Abu su Jonu taip draugiškai buvome priimti ir tiek daug dėmesio sulaukėme, kad norėtųsi į Niujorką sugrįžti dar ne kartą. Norėčiau pabandyti šiame mieste pagyventi ir ilgesnį laiką. Mūsų fotosesijoje dirbę stilistai taip susižavėjo Jonu, kad žadėjo jį kokiai modelių agentūrai pasiūlyti – ką gali žinoti, kas iš to išeis? Jonui pasakiau, kad jei jį pakvies dirbti modeliu į Niujorką, nori to jis ar ne, važiuosiu kartu (juokiasi).
Niujorkas taip patiko, kad paskutinę viešnagės dieną su Jonu jo garbei net po tatuiruotę pasidarėte?! Kiek žinau, tavo mama nėra didelė jų gerbėja...
Kadangi tatuiruotė jau dvylikta, vargu, ar mamai būtų vertėję dar ką nors man sakyti (šypteli)...
Pirmąją tatuiruotę pasidariau šešiolikos. Tokio amžiaus reikia tėvų leidimo, tad teko darytis nelegaliai. Mėnesį jos niekam nerodžiau, nors slėpti nebuvo labai sunku – pasidariau ją ant pado. Po mėnesio vis dėlto nusprendžiau pasisakyti tėčiui. Pusvalandį bandžiau išstenėti, kas ir kaip, bet tėtis niekaip nesuprato, kol galiausiai pamanė, kad laukiuosi. Todėl kai pasakiau, kad pasidariau tatuiruotę, jis net lengviau atsiduso. Kai apie tatuiruotę sužinojo mama, ji iškart pasakė, kad užrašys mane tatuiruotės naikinimo procedūrai, bet netrukus apsiprato ir niekur manęs nebetempė.
Bet ties dvylika, panašu, nesustosi?
Turbūt ne. Tatuiruotės simbolizuoja svarbius mano gyvenimo momentus, tai – tarsi savotiškas dienoraštis. Kelionė į Niujorką daug ką pakeitė. Viskas, kas dabar vyksta mano gyvenime, nutiko netyčia ir neplanuotai. Bet nesakau, kad lengvai – turėjau priimti daug iššūkių ir ne kartą išeiti iš savo komforto zonos. Šią akimirką jaučiu begalinį įkvėpimą ir noriu pagaliau pradėti įgyvendinti savo svajones.
Visą laiką buvau populiari, bet ne ta prasme, kuria galvojate. Nuo pat pradinių klasių mane visi labai greitai įsidėmėdavo, One.lt puslapyje turėjau daug sekėjų, bet tikrai ne todėl, kad buvau kažkuo ypatinga. Dėl visko kaltas tik mano tamsesnis gymis. Bendraamžiai tyčiojosi: išvažiavusi atostogauti net bijodavau degintis, nes grįžusią išvadindavo šūdu. Nemėgau savęs, nuolat save lyginau su kitomis mergaitėmis ir svajodavau būti Kavaliauskaite ar Petrauskaite, o kartais pameluodavau, kad esu Meschinytė. Nenorėjau būti kitokia, bet mane nuolat išskirdavo draugai, mokytojai...
Buvo laikas, kai norėjau būti berniuku – juk vis tiek būti tokia, kaip kitos mergaitės, negalėjau. Eidavau į vyriškų drabužių skyrius ir laukdavau, kol visi išeis, kad apsipirkčiau – man būdavo gėda, bet su berniukiškais drabužiais jausdavausi gerai. Per didelės kelnės, tėčio „Lacoste“ marškinėliai, dantų plokštelė ir garbanoti kirpčiukai – tikra stiliaus ikona (juokiasi).
Paauglystėje buvau maištingas vaikas. Tėvai buvo griežti, o aš nesustodama maištavau, protestavau. Bet nemelavau: jei negrįždavau laiku namo ir manęs tėvai klausdavo, kur aš – iškart pasakydavau, jei klausdavo, kiek išgėriau sidro, nieko nenuslėpdavau. Turbūt todėl mano santykiai su tėvais, ypač – mama, iki šiol yra be galo atviri ir šilti.
Ir kaip vis dėlto vieną dieną iš bjauriojo ančiuko tapti instagramo žvaigžde?
Man buvo šešiolika ar septyniolika, kai susikūriau savo instagramo paskyrą. Buvau kitokia, todėl mane lengvai atpažindavo gatvėje, o tada imdavo sekti ir socialiniuose tinkluose. Visada turėjau truputį daugiau sekėjų nei kiti.
Viskas suintensyvėjo, kai išvažiavau į Milaną studijuoti madingo įvaizdžio kūrimo. Treji metai studijų ir treji metai labai vienišo gyvenimo. Pirmaisiais metais gyvenau 16 kvadratinių metrų bute, kurio pusę užėmė balkonas – butas labiau priminė barbės namelį nei suaugusio žmogaus gyvenamąjį būstą. Keturios sienos ir kompiuteris buvo visas mano gyvenimas. Turbūt iš to vienišumo socialinių tinklų erdvėje susikūriau savo atskirą pasaulį, kur jaučiausi visiškai saugi.
Bet juk tėvai galėjo leisti daugiau nei 16 kvadratinių metrų...
Mano studijos ir taip kainavo nemažai, todėl nenorėjau prašyti tėvų dar ir išlaidauti mano patogesniam gyvenimui. Mane visuomet erzino turtingų tėvelių dukrelės etiketė. Suprantu, kad iš pradžių manęs nebuvo kaip pristatyti – tik Karolina, turtingų verslininkų dukra. Bet vėliau labai nelengva buvo įrodyti, kad esu asmenybė, nepriklausomai nuo to, ką gyvenime veikia mano tėvai.
Pirmą kartą buvau įdarbinta aštuonerių – mamai tuomet priklausiusioje „Benetton“ parduotuvėje vasarą klijavau drabužių kainas. Mokslo metais kaip ir visi vaikai gaudavau dienpinigių ir jei norėdavau ką nors nusipirkti, turėdavau susitaupyti arba užsidirbti mamos parduotuvėje. Tėvai niekada mūsų su broliu nelepino ir pinigais nesitaškė. Lepino kitais dalykais, labiausiai – kelionėmis.
Todėl ir Milane gyvenau gana kukliai, o kadangi daugiausiai laiko praleisdavau savo mažame butuke, instagrame susikūriau pasaulį, kuris leido man pabėgti nuo kasdienybės.
Visi žinome, kad į socialinį tinklą nekelsi savo negražios nuotraukos: susiraukusios, susikūprinusios, iš blogo kampo ir prastai apšviestos – nuotraukoje visada stengiamės pasirodyti iš geresnės pusės. Mano stiprybė ir tai, nuo ko viskas prasidėjo, buvo instagramo istorijos. Kai prieš trejus ar ketverius metus atsirado galimybė filmuoti ir kelti į instagramą trumpus filmukus, pradėjau fiksuoti savo kasdienybę ir ja dalytis. Man niekada nebuvo gėda save parodyti su pagurkliu, susivėlusią, gulinčią lovoje be makiažo. Laikiausi vienintelės taisyklės – istorijos neperfilmuoti, nes ji nebeatrodys natūrali.
Filmuotos istorijos tave pavertė viena populiariausių instagramo žvaigždžių?
Filmavau istorijas, kad nereikėtų draugėms kiekvienai atskirai rašyti, kaip man sekasi, kuo gyvenu. Tuo metu jau turėjau kokius 50 tūkstančių sekėjų. Niekada nesistengiau pritraukti jų kuo daugiau – man tai išėjo natūraliai. Mačiau, kad sulaukiu atsako, supratau, kad darau kažką įdomaus, tad ėmiau dar intensyviau filmuoti ir viešinti savo istorijas. O tada vieną dieną pradėjau gauti užklausas: „Atsiųsiu nemokamai džemperį. Ar galėtum įsikelti nuotrauką: mums – reklama, o tau – džemperis?“ Negalėjau patikėti, kad kažkas nori man padovanoti džemperį už vieną vienintelę mano nuotrauką!
Apyrankės, akiniai, kuprinės – dovanos pasipylė lyg iš gausybės rago. Pylėsi tol, kol vieną dieną pasijutau lyg būčiau skelbimų lenta. Tada ir pamaniau: o kodėl nepabandžius iš to pasipelnyti? Tėvams visa tai atrodė didžiausias absurdas, tuštybė ir nesąmonė. Ir dabar, kai manęs suaugę žmonės – daktarai ar teisininkai – paklausia, ką veikiu, užstringu ir sunkiai randu žodžių paaiškinti. Vis dėlto, kai pirmą kartą už nuotrauką instagrame išdrįsau paprašyti 50 eurų, pajutau, kad tai galėtų tapti daugiau nei vien pramoga.
Ši veikla man atrodė kaip žaidimas, iš kurio galima šiek tiek uždirbti, bet kuris tikrai visą gyvenimą nesitęs. Ir dabar taip manau. Planavau po studijų grįžti į Lietuvą, galbūt įsidarbinti kokiame žurnale grafikos dizainere, bet atsidūriau... televizijoje. Tai buvo dar vienas netikėtas posūkis mano gyvenime. Kai vieną dieną paskambino TV3 prodiuserė ir pakvietė mane su Karolina Toleikyte sudalyvauti „Gero vakaro šou“, iškart pasakiau, kad tikrai niekur nesifilmuosiu – vien nuo minties, kad mane rodys per televiziją, darėsi bloga. Kas?! Televizija?! Juk dar neseniai net eilėraščio prieš klasę negalėjau pasakyti – kokia dar televizija!
Du mėnesius mane įkalbinėjo, o vieną dieną, per savo gimtadienį, ėmiau ir palūžau. Iki šiol atsimenu tą baisų jausmą per laidos filmavimą: veidas raudonas, burna džiūsta, net savo vardo žmoniškai pasakyti negaliu. Todėl nustebau, kai po filmavimo Justinas Jankevičius parašė, kad gerai pasirodžiau ir esu šaunuolė. Buvau tikra, kad parašė iš mandagumo, bet po poros dienų paskambino ta pati prodiuserė ir pasakė, kad laidoje atrodžiau labai organiškai ir norėtų, jog nusifilmuočiau laidos vedėjos bandymuose. Po beveik pusmečio įkalbinėjimų sutikau, o dabar štai jau metai, kai filmuojuosi. Ir kaskart filmuodamasi jaučiuosi taip, lyg daryčiau tai pirmą sykį – vis dar be proto bijau (juokiasi).
Nuo tos dienos, kai pasirodžiau „Gero vakaro šou“, sekėjų instagrame skaičius pradėjo augti kosminiu greičiu. Mano gyvenimas vertėsi aukštyn kojomis: atsirado tiek daug veiklos, kad grafikos dizainą nustūmiau į šoną. Porą mėnesių net neturėjau laiko miegoti: instagramas, filmavimai, fotosesijos.
Tapai influencere?
Man nepatinka, kai mane taip pavadina. Žodis „influenceris“ pas mus kažkodėl pernelyg sureikšmintas, nuvalkiotas ir išjuoktas. Visiems atrodo, kad influenceris – skelbimų lenta instagrame, parsiduodanti už pinigus.
Ačiū Dievui, šiuo metu jau turiu asistentę, nes pati nebesugebu susitvarkyti savo reikalų. Kristina tapo svarbia mano gyvenimo dalimi ir gera drauge. Mes dažnai drauge vaikštome į susitikimus, ji mielai mane lydi į darbus, renginius, filmavimus, o ir dėl mano kainos susitaria – džiaugiuosi, kad man nebereikia visko daryti pačiai. Kai kurie pasiūlymai būna labai viliojantys, bet jei jie man nepatinka – atsisakau. Jei suknelės realiame gyvenime nenusipirkčiau ir neapsivilkčiau, jos ir nereklamuosiu. Atsisakau visko, kas netinka mano įvaizdžiui. Nenoriu, kad mano sekėjai galvotų, jog parsiduodu ir reklamuoju bet ką.
Su sekėjais mane sieja artimas ryšys: jie stabdo mane gatvėje, nebijo prieiti, pabendrauti, nusifotografuoti. Sunku suvokti, kad skaičius „150k“ yra realus ir kad už jo slepiasi tikri žmonės, kurie kasdien mane stebi, tad jaučiu didžiulę atsakomybę. Turint tokią armiją sekėjų ir tokią įtakos galią, norisi daryti gerus darbus. Mėgstu bendrauti su sekėjais, nepasididžiuoju atrašyti, patarti – ypač mergaitėms, kurios neretai kenčia nuo nepasitikėjimo savimi, o kadangi pati esu daug perėjusi, smagu padėti kitiems.
Tai, ką darau, nedarau vien dėl pinigų. Nieko nevaidinu, nesistengiu būti kažkuo kitu, esu savimi – tai socialiniuose tinkluose turbūt svarbiausia. Įsitikinau, kad kuo daugiau rodai savęs, to, koks esi, tuo daugiau susidomėjimo sulauki. Žinoma, niekada neišvengsi heiterių, nes visiems patikti neįmanoma, bet kai esi savimi, didesnė tikimybė, kad patiksi.
Yra daug piktų žmonių, kurie, atrodo, tik ir laukia, kol susimausi, mėgaujasi kitų pralaimėjimais. Viena mergina kasdien kokį mėnesį susikurdavo vis naują anketą, nes nuolat ją užblokuodavau, ir komentuodavo po mano nuotraukomis, grasindavo mano mamai, Jonui, jo sesėms, rašydavo apie mane šlykščius dalykus. Heiteriai – vienas didžiausių minusų būnant viešumoje: reikia pakelti labai daug pavydo ir kitų žmonių neapykantos, o nuolatinė psichologinė kova gali įvaryti nemažai kompleksų.
Visą interviu su Karolina rasite čia.
„AŠ Ikona“ žurnalo pristatymo vakarėlio akimirkos:
