„Paskutinės dvi dienos buvo skirtos Justės ir Ričardo misijoms. Abi istorijos buvo be galo stiprios ir sunkios, ypač Justei, kuri yra jautresnė nei aš, nebuvo lengva viską išgyventi.
Mano pareiga tuo tarpu buvo visiems asistuoti, prireikus pagalbos filmavimų metu, tad turėjau galimybę iš labai arti susipažinti su visais ten sunkiomis sąlygomis gyvenančiais vaikais. Mes gilinamės į vienetus istorijų, jas vėliau jums ir transliuosime, bet tokių pat ir dar žiauresnių yra tūkstančiai... Mamos su 8 ar daugiau vaikų, kurios, neturėdamos beveik nieko, turi išmaitinti visą savo šeimą ir malti bei gaminti visus metus tuos pačius nemaistingus grūdus dar dvylikai šeimų, o pačios badauja... Vaikai, visi išsipūtusiais pilvukais, plinkančiomis ir žaizdotomis galvytėmis, nes gauna tik tą mažytę dozę angliavandenių ir trūksta kitų maistinių medžiagų.... Dauguma vaikučių turi išsivystymo problemų, gimsta neišnešioti ar būna sukaustomi paralyžiaus nuo mažų dienų, nes ne visi kūdikystėje gavo skiepą nuo poliomielito.
Vieną iš dviejų paskutinių dienų praleidome dėl etninių konfliktų savo namus turėjusių palikti pabėgėlių stovyklavietėje. Ten vaikai pradžioje mus pamatę bėgo ir bijojo mūsų, nes galvojo, kad esame tie blogi žmonės, kurie praeitą kartą išžudė jų šeimas ir sunaikino namus... Prireikė laiko ir kantrybės, kad šypsenomis ir šiluma prisipratintume juos, o kai pavyko – tai atrodė plyš širdis iš meilės! Pradžioje po du, po tris priėjo manęs apžiūrėti, kas čia per baltas ateivis rožiniais plaukais, aš su jais kalbėjau, jie ne - tik analizavo. Kai išsitraukiau baltų popieriaus lapų ir flomasterių negalėjau patikėti... Jie net nesuprato ką su jais daryti kol neparodžiau.
Galų gale po poros valandų kol Justė filmavosi, mes su Ričardu taip susidraugavome su stovyklavietės vaikais, jog stovėjome apsupti gal 40 vaikų, abi mano rankas laikė vienu metu iš abiejų pusių po 5 vaikučius! Vieni čiupinėjo, lietė, kiti bučiavo, laižė, bandė seilėmis nutrinti tatuiruotes, apžiūrinėjo auskarus, nagus, kiti tiesiog norėjo stovėti apkabinę ir tomis milžiniškomis akytėmis viltingai žiūrėjo, ir tirpdė man širdį. Su Ričardu visiškai pamiršome, jog lauke beveik 40 laipsnių, šokome, juokėmės, išdainavome visas įmanomas lietuviškas daineles, viską ką sakėme – jie idealiai atkartodavo ir dainuodavo choru, aš jaučiausi kaip sapne.
Tie vaikučiai turi tiek daug meilės savyje ir jiems taip trūksta artumo, jie tokie imlūs ir dėmesingi, nori išmokti, bet tiesiog neturi tam jokių galimybių. Ant spygliuotais neaiškiais augalais apaugusios dykumos smėlio didžioji dalis jų lakstė be batų, o aš atvažiavusi dar skundžiausi būdama su sportbačiais, kad susibraižiau kojas...
Visi murzini, apdriskę, dulkėti, sergantys, kosintys, bet su šypsena veide ir spinduliuojantys neapibūdinama šviesa ir gėriu. Taip pikta, kad gyvenimas yra toks neteisingas ir kad vieni turi per daug, o kiti neturi nieko. Ir kas baisiausia ir ironiška, kad tie turintys viską ir daugiau negu reikia, yra tie nelaimingesni ir nieko nevertinantys, sugadinti pinigų ir galios, galvoja tik apie save, ne apie kitus, o nieko neturintys ir kasdien kovojantys už gyvybę sugeba rūpintis kitu labiau negu savimi, besąlygiškai mylėti ir įrodo, kad laimė slypi kituose dalykuose, nors jų problemos tikrai yra milijoną kartų didesnės ir svarbesnės. Norėčiau tiesiog galėti viską pakeisti“.
