Beje, apie 60 proc. Irano gyventojų yra jaunesni nei 30 metų, ir dauguma jų turi savo paslaptis.

2013-aisiais prezidentu tapus nuosaikesniam Hassanui Rohani, šalis pamažėl atsivėrė turizmui. Tad smalsumo vedami vakariečiai Irane dabar galėjo be didesnės rizikos iš arti žvilgtelti į privatų iraniečių gyvenimą. O jis čia – be galo prieštaringas.

Kas turi pinigų ar turtingus tėvus, tam ir Islamo respublikoje nieko netrūksta, – teigia „Neue Züricher Zeitung“ korespondentas Teherane Ulrichas von Schwerinas.

Tuo jis galėjo įsitikinti, bendraudamas su jaunu iraniečiu Siavoshu, kuris su turtingais tėvais gyvena Teherano šiaurėje esančioje „gated community“ (teritoriškai uždaroje bendruomenėje).

„Kas čia gyvena, tam nėra reikalo nerimauti dėl policijos kontrolės“, – aiškina šveicarų žurnalistas.

Siavisho dėka jis galėjo pabuvoti ir jaunimo vakarėlyje.

„Vakarėlio šeimininkė – su ryškiu makiažu, stilinga šukuosena, vilkinti trumpą, gilia iškirpte suknelę. Svečius ji pasitinka, pakšteldama į abu skruostus. Atviros virtuvės bare – alkoholiniai gėrimai, svetainėje ant kilimo šoka basakojės merginos, vienoje iš nišų glamonėjasi porelė. Už lango šviečia naktinio Teherano žiburiai“, – savo įspūdžius perteikia šveicaras.

„Kalbos sukasi apie praėjusį savaitgalį vieno ambasadoriaus rezidencijoje vykusį pool party (pobūvį prie baseino). Jau popiet visi buvę apgirtę, vienai merginai vyrai nutraukę bikini. Tačiau Siavoshas tik gūžteli pečiais. Jei Irane švenčiama, tai dažniausiai kur kas siautulingiau nei Vakaruose, – mano jis. Kai viešumoje galioja tiek daug draudimų, privačiame gyvenime šie draudžiami malonumai išgyvenami juo aistringiau, be saiko, – komentuoja U. von Schwerinas. – Daugiau alkoholio, daugiau narkotikų, daugiau sekso – kai kurie aukštesniojo sluoksnio vakarėliai net ir europiečiams atrodo peržengę visas ribas.“

Bikini vakarėliai šventajame mieste Mešhede

Iranas. Islamo Republika, mulų valstybė, konservatyvių šiitų bastionas. Šalis, kurioje alkoholio vartojimas baudžiamas 80-čia botago smūgių, o pakartotinai nusikaltusiems gresia mirties bausmė pakariant“, – rašo vokiečių žurnalistas Stephanas Orthas, knygos „Couchsurfing Irane – mano kelionė į pasaulį už uždarų durų“ autorius.

CouchSurfing yra didžiausias pasaulyje tarptautinis svečiavimosi turizmo tinklas. Jame užsiregistravę dalyviai siūlo nemokamą nakvynę savo namuose ar patys gali pas kitus viešėti. Irane S. Orthas tokiu būdu praleido du mėnesius, tad turėjo progos patirti, „kaip atrodo gyvenimas, kai jo nestebi valstybė“.

Mešhedas – miestas šiaurės rytų Irane, laikomas konservatyviųjų jėgų tvirtove. Didmiesčio centre stūkso imamo Rezos mauzoliejus, į kurį kasmet traukia milijonai šiitų maldininkų. Tačiau jauni viduriniojo sluoksnio žmonės ir čia sugeba mėgautis gyvenimu, nors ir smarkiai rizikuodami. Be konspiracijos ir didžiausio atsargumo Mešhede nepašvęsi.

„Stiklinės durys aklinai užklijuotos aliuminio folija, langas uždengtas kartonu, o duris į vidinį kiemą slepia tamsiai raudona užuolaida, – aprašo S. Orthas jauno grafikos dizainerio Saeedo namus. – Tipiškas iraniškas būstas, kruopščiai apsaugotas nuo smalsių žvilgsnių. Nes tai, kas vyksta viduj, dažnai prieštarauja tam, ko totalitarinė valstybė reikalauja iš savo piliečių.“

Šiandien dizaineris organizuoja vakarėlį. Bikini vilkinčios merginos neria į baseiną, vaikinai jas fotografuoja, be perstojo skamba juokas. Pasaulyje nekalčiausias vakarėlis – už aukštos betoninės tvoros.

Jei valstybės tarnautojas dabar juos nučiuptų, visi atsidurtų kalėjime, – rašo S. Orthas.

„Policija gali kiekvieną dieną pasirodyti prie mano durų, – sako jam Saeedas. – Bet iki tol turėsiu tiek svečių, kiek panorėsiu. Jei tris dienas niekas pas mane neateina, jaučiuosi be galo vienišas“.

Teherano transporto kamščiai – proga flirtui

Nuo griežtų moralės saugotojų žvilgsnių jauni žmonės priversti saugotis ir gatvėje, – viešumoje nei susipažinsi, nei paflirtuosi. Tačiau jie randa išeitį, – rašo Teherane gyvenanti poetė ir sociologė Sara Mohammadi jaunimui skirtame „Süddeutsche Zeitung“ portale jetzt.de.

Kaupdama medžiagą jaunimo sociologinėms studijoms, ji turėjo progą susipažinti su savotiška flirto forma – pro automobilio langą.

Nuo islamo revoliucijos 1979 metais Irane įsigalėjo šariatas, draudžiantis nesantuokinius kontaktus. Iš pradžių, baimindamiesi pakliūti į kalėjimą ar būti nuplakti, žmonės dar buvo linkę laikytis griežtų įstatymų, tačiau dabartinė jaunimo karta – kur kas laisvesnė. O ir išradingesnė.

Ketvirtadienio popietę, prasidedant iraniškajam savaitgaliui, jauni Teherano gyventojai sėda į savo automobilius ir važiuoja į pagrindinę miesto gatvę Vali Asr, kur eismas nuolat stringa dėl transporto kamščių. Tačiau kamščiai jų nenervina.

Priešingai, jie – puiki proga susirasti potencialų meilužį ar meilužę.

Sociologė galėjo savo akimis pamatyti, kaip tai funkcionuoja, nes ją pasiimti palydove į „partnerių medžioklę“ sutiko jauna teheranietė Shirin.

Tai, kad Shirin vairuoja BMW, be abejo, yra privalumas, nes Vali Asr prospekte žiūrima ne tik į vairuotoją, bet ir į automobilio markę.

Staiga priartėja kita mašina su dviem jaunais vyrukais. Vienas jų nuleidžia durų stiklą ir kažką sako. Shirin taip pat atidaro savo langą ir girdi, kaip tipas diktuoja jai savo telefono numerį.

„Pamatysi, dabar jis tai pakartos su dar kokiomis šešiomis moterimis ir su trim, keturiais telefonų numeriais grįš namo, po to parašys visoms socialiniame tinkle „Telegram“, – aiškina sociologei Shirin.

Išlaikyti iranietę draugę – per brangu

Dauguma Vali Asr prospekte užmegztų pažinčių baigiasi vienos nakties pasimatymu. „Vyrai tapo tingūs. Jie nebenori pastovių santykių. Jie vienu metu turi dvi, tris moteris ir visiškai nededa jokių pastangų. Jei viena nenori, jie bando su kita. Kuri nors vis viena sutiks“, – iliuzijų neturi Shirin.

Tačiau sociologei S. Mohammadi rūpi išsiaiškinti ir vyrų požiūrį. Parke dar tą patį vakarą ji užkalbina keletą vyrukų. Jų manymu, iranietės yra perdėm paviršutiniškos ir godžios pinigams. O jauniems vyrams paprasčiausiai trūksta lėšų išlaikyti draugei, jau nekalbant apie žmoną.

Net ir baigusios mokslus, dauguma iraniečių moterų mieliau lieka namuose, o vyrui tenka aprūpinti visą šeimą. Tačiau tokios naštos ir vyrai nebenori užsikrauti, skyrybų skaičius Irane nuolat auga. Kur kas paprasčiau vienai nakčiai susitikti su „palang“ (persų kalba – pantera) – taip Irane vadinamos smarkiai išsidažiusios moterys operuotomis mažomis nosimis ir peroksidu nubalintais plaukais, – aiškina S. Mohammadi.
Irano didmiesčiuose jų netrūksta.

44 eurai už degtinės butelį – ne kiekvienam įkandama

Netrūksta čia ir alkoholio. Didmiesčiuose, pasak šveicarų žurnalisto U. von Schwerino, butelį viskio ar prancūziško vyno gali užsisakyti kaip picą ar kebabą, ir kurjeris pristatys jį tau tiesiai į namus. Tiesa, teks ir padoriai pinigo pakloti: butelis viskio ar degtinės kainuoja apie 44 eurus. Mat, užsieninis alkoholis šalį pasiekia kontrabandos keliu iš šiaurės Irako ar Turkijos.

Kas tiek pinigo neturi (o tokių, suprantama, dauguma), priverstas tenkintis vietinės gamybos spiritiniais gėrimais – pirkti iš razinų varomą šnapsą. Jo butelis kainuoja apie 9 eurus. Kaip rašoma Irano spaudoje, dėl to netrūksta nelaimingų atvejų, nes vietinės gamybos šnapsas neretai užterštas nuodingu metanoliu.

O ir šiaip alkoholis jau seniai yra tapęs vieša sveikatos problema, nors tema ir toliau tabuizuojama, dėl ko nesama ir patikimos statistikos, – rašo U. von Schwerinas.

2012 metais Teherane vykdytų eismo kontrolių metu paaiškėjo, jog kas ketvirtas vairuotojas buvo vartojęs alkoholį.

Pagal 2013 policijos statistiką šalyje būta 200 tūkst. alkoholikų. 2014 Pasaulio sveikatos organizacijos vertinimu, Irane alkoholį vartojantis asmuo per metus išgeria vidutiniškai po 24 litrus – daugiau, nei daugelyje Europos šalių. Tiesa, skaičiuojant visiems gyventojams, alkoholio suvartojimas per metus tesiekė mažiau nei litrą vienam žmogui, – rašoma „Neue Züricher Zeitung“.

„Puikus naujasis Orientas“

Taip vadinasi dar 2003 pasirodžiusi iraniečių kilmės vokiečių intelektualo Navido Kermani reportažų knyga, kurioje jis, be kita ko, paliečia ir Irano jaunimo gyvenseną.

Skyriuje „Seksas ir kvaišalai Islamo Respublikoje“ jis griauna Irano teokratinės valstybės „puritonišką įvaizdį“.

„Teherane rasime platų jaunimo subkultūros spektrą – šokių aikšteles ir „Ecstasy“, alternatyvų roką, repą ir techno muziką“, – rašo knygos autorius. Visuomenė „sekuliarizavosi ir modernizavosi“.

Tačiau ši diagnozė yra tokia pat ambivalentiška, kaip ir pats modernas – teigia N. Kermani ir apgailestauja dėl socialinių papročių nuosmukio, dėl prostitucijos bei plintančio psichotropinių medžiagų vartojimo. Šiam Vakaruose augusiam bei brendusiam intelektualui net nešauna į galvą laikyti viso to jaunimo politinio protesto forma.

Būtent tokias interpretacijas yra pamėgę dauguma Vakarų autorių, – pastebi Vokietijos televizijos korepsondentas Artimiesiems Rytams Stefanas Buchenas. Islamo Respublikoje jie tikslingai ieško „hedonizmo salų“, kad įžvelgtų jose nenumaldomą tenykščio jaunimo „laisvės ilgesį“ ar „subtilias provokacijas“ šalies vadovams.

Pasak šio regiono žinovo, laisvai kalbančio arabų, persų ir hebrajų kalbomis, vakariečiai Oriente pirmiausia ieško savo pačių gyvenimo stiliaus patvirtinimo ir džiaugiasi galėdami konstatuoti, kad „mūsų vakarietiška gyvensena“ Irano jaunimui šviečia nelyginant „ilgesio žemė“.