Prieš apžvelgiant lydekų populiaciją ir žūklę Jamtlande, derėtų pažvelgti į pačių švedų požiūrį į šią plėšrūnę. Nors jie mėgsta žuvį ir valgo jos labai daug, mane nustebino, kad jie visiškai nevalgo lydekų. Apie taikios žuvies valgymą negali būti nė kalbos, o lyną jie laiko nuodingu.
Prieš metus bandžiau paneigti jų mitus, paruošęs įmantrią lydekos file, tačiau kepant specifinis žuvies kvapas buvo toks stiprus, kad teko ilgai vėdinti virtuvės patalpas, o skonis nė kiek neatsiliko nuo kvapo – kiekvieną kąsnį teko ryti per prievartą. Per tuos praėjusius metus sutikau keletą lietuvių žvejų, kurie tvirtino lygiai tą patį. Tad mūsiškės lydekos, dėl man nežinomų priežasčių, kulinarinėmis savybėmis gan smarkiai skiriasi nuo švediškų.
Tad ką gi daro švedai su lydekomis? Žinoma, dažniausiai paleidžia, nors ir laiko jas totaliu blogiu, mat jos minta jų taip mėgstamais ešeriais ir upėtakiais. Paleisti didelę ir seną lydeką iš viso yra šventas reikalas, nes kas gi valgys trijų kilogramų lydeką, jei ne žymiai didesnė dantytoji? Be to, ir reproduktorius iš jos nelabai vykęs.
O dėl mažesnių – vieni sako, kad jas visas reikia naikinti, kiti tvirtina, kad joms lengviausia pagauti savo gentainę ir todėl jas reikia paleisti. Galų gale, švedai ir be manęs pajėgūs išsispręsti savo lydekų klausimus. Norėčiau tik paminėti vieną įdomų atvejį: mūsų draugų kaimynas, laikantis kelis medžioklinius šunis, šėrė juos džiovintomis žuvimis, o visi jo draugai mielai nešdavo jam iki trijų kilogramų lydekiokus.
Per savaitę teko pažvejoti trijuose ežeruose. Trečiajame, mažyčiame, visai nebuvo lydekų, tik upėtakiai ir ešeriai. Kiti du, dideli, kardinaliai skyrėsi vienas nuo kito. Pirmajame, kur kasdien mačiau žvejojančius žmones, lydekų buvo labai gausu, tačiau dydžiais jos nestebino. Gaudant ešerius guminukais, panašiai kas penktas kibimas buvo lydekos, tad per keletą valandų sugauti gerą dešimtį margašonių nebuvo sudėtinga. Dažniausiai masalą griebdavo iki poros kilogramų mažylės.
O štai antrajame, kuriame labai mažai žvejojančių, lydeką surasti buvo sudėtingiau, bet lygiai taip pat sudėtinga buvo pagauti mažesnę nei trys kilogramai. Per kokias septynias žvejybas mažesnė užkibo tik viena. Tame ežere, be dantytųjų, gyvena ešeriai, upėtakiai, kiršliai, vėgėlės ir tik planktonu mintantys sykai, tad peršasi prielaida, kad, nesant pakankamai daug įvairios žuvies, lydekos išmedžioja savo gentaines.
Švedai man pasirodė išties labai keisti žmonės. Dauguma jų „užsiciklinę“ ant Abu Garcia produkcijos, kitų firmų ričių nenaudoja, nors ir girdėję apie jas. Tad nieko nuostabaus, kad ir žvejoja jie Abu Garcia vartiklėmis, skeptiškai žiūrėdami tiek į kitų firmų masalus, tiek į kitus spiningavimo metodus. Tiesa, išimtį sudaro Rapala ir MEPPS produkcija.
Pamenu, kaip pernai jie šaipėsi iš mano džigavimo, bet vieną dieną, likę „su baranka“, per sukąstus dantis paprašė tų gumų, nes aš traukiau žuvis vieną po kitos. Teko važiuojant namo palikti jiems visą džigavimo įrangą. Šiemet palikau „desėtką“ voblerių, nes ant pirmo mano padovanoto jie lupo žuvis ir juokdamiesi keikėsi. Kaip bebūtų, savo vartiklėmis jie irgi pagauna, ir nemažai, nes žuvies yra tikrai daug. Tik prie jų žvejojimo manieros niekaip negalėjau prisitaikyti: atlekia į tašką, trys, keturi metimai ir lekia toliau. Niekaip negalėjau suprasti jų lakstymo po ežerą.
Nors ežerai išties labai turtingi žuvų, tačiau, kaip ir visur, buvo ir „nekibadienių“. Per pirmą tokį štilį išgelbėjo „Sukrė“, tad šiame žūklių maratone ji man tapo masalu Nr. 1. Žinoma, naudojau ir kitus masalus, dažniausai silikoninius, ir ant visų kibo. Netgi rytinę mankštą sau buvau sugalvojęs: pasiimu ultralaitą su mikro vartikle, pabrendu iki žolyčių, pasikabinu kelių kilogramų lydekioką – kol išvolioju į krantą, net prakaitas išmuša. Tada jau galima pusryčiauti. Argi ne rojus?
