Vesdavo mums pamokas tokia mokytoja, kuri tuo pačiu buvo ir klasės auklėtoja. Pagyvenusi buvo, paskui į pensiją išėjo, o paskui iškeliavo „į geresnį pasaulį“. Mokė lietuvių kalbos ir literatūros. Turėjo labai daug keistenybių, pavyzdžiui, iš eilės būdavo net keturios jos pamokos: rašinys, rašinys, lietuvių kalba ir klasės valandėlė. Visas tas keturias valandas be pertraukų ji moralizuodavo, bliaudavo, sakė, kad galėtų išplėšti savo kraujuojančią širdį ir padėti ant suolo, kad esame jos vaikai ir t. t.
Esmė ta, kad ji taip šaukdavo, kad tie jos „vaikai“ ateitų ją apkabinti ir guosti. Tada prasidėdavo glostinėjimaisi visokie, iš šalies aš tai stebėjau su dideliu pasibjaurėjimu, tik, aišku, tada šeštoko protas nesuvokė, kad tai galima būtų vadinti priekabiavimu. Juolab prie sovietų tokio dalyko, kaip pedofilija, nebuvo.
Ta mokytoja labai mėgdavo rasti progų bučiuotis su mokiniais. Pavyzdžiui, po vieno įvykio, kuris mano atmintyje išliko kaip itin šlykštus, tai vienas iš naujametinių dovanėlių keitimosi. Ir nutiko taip, kad mane burtų keliu išsitraukė auklėtoja. Ji man įteikė dovanėlę ir įsisiurbė į lūpas. Aš galvojau numirsiu iš gėdos ir pasišlykštėjimo... Tuomet net papasakoti niekam nedrįsau. Tada supratau, kodėl metais anksčiau vienas klasės draugas, kuris išsitraukė klasės vadovę, paprašė mergaičių susikeisti, tegu mergaitės auklėtoja sveikina. Mergaitės auklėtojai pasiskundė. Na, tada ir prasidėjo. Mokytoja vėl iškėlė verksmo seansą, tardė visus pasistačiusi, klausinėjo: „Ką pirkai?“ (kurį žmogų pasirinkai sveikinti) ir „ką pardavei?“ („kurį žmogų perleidai sveikinti kitam?“)... Ir vėl laukia, kad būtų apkabinta, kad galėtų gašliai glostinėtis. Beje, tokie glostinėjimai galioja ne tik berniukams, bet ir mergaitėms.
Taip pat prisimenu, kaip ši mokytoja nuolat kviesdavo vaikus pas save į namus, pretekstas - „padėti susitvarkyti butą“, nes mes jos „vaikai“. Kas ten vykdavo, nežinau, nes griežtai atsisakiau ten eiti.
Taigi, priekabiavimo prie vaikų atvejai gali slypėti netgi ten, kur mažiausiai tikimasi...