Jie atsiveža ne tik pinigus, bet patirtį, kaip gyvena žmonės valstybėse, iš kurių piliečiai nebėga miniomis. Galbūt ši patirtis bėgant metams, privers pasikeisti ir mūsų visuomenę. Ne vienas tyrimas parodė, kad žmonės bėga ne tik dėl pinigų, o atgal grįžta ne dėl dosniai iš biudžeto finansuojamų propagandinių šūkių ir pažadų.
„Ilgai laikiausi, tačiau nusprendžiau, kad nebenoriu su visais kovoti ir mėginti išlikti. Galėjau dar spardytis ir vystyti verslą, bet nusprendžiau paimti pinigus ir trauktis“, – man pasakoja vieno iš Lietuvos didesnių miestų centre sėdintis vyriškis.
Penkiasdešimtmetį peržengęs vyriškis rodo į pačioje miesto širdyje stovintį namą, kuriame įsikūrusi vieno iš didžiausių prekybos tinklų parduotuvė. Čia kelis dešimtmečius buvo jo paties parduotuvė, tačiau žmogus iš verslo pasitraukė.
„Kodėl, juk buvo galima ir toliau dirbti“, – naiviai klausiu.
„Ne, šypsosi vyriškis. Patalpos mano nuosavybė. Jie vien nuomos man moka tiek pat, kiek aš uždirbdavau varydamas be išeiginių ir atostogų. Mano žiniomis, atmetus nuomą, tai viena iš pelningiausių tinklo parduotuvių mieste“, – ir atsipalaidavęs siurbteli kavos.
Visa jo povyza išduoda turtingą ir atsipalaidavusį rantjė – žmogų, gyvenantį iš sukaupto turto duodamų pajamų ir nekamuojamo jokių finansinių sunkumų.
„Bet negali būti, kad sisteminis prekybininkas sugeba uždirbti kelis kartus daugiau nei vietinis. Kainos panašios, asortimentas panašus, parduotuvės plotas nepakito“, – mėginu išgauti sėkmės paslaptį.
Mano pašnekovas prisimerkia ir nusišypso.
„Kai aš vadovavau parduotuvei, joje dirbo 28 žmonės. Per krizę sumažinau iki 23. Dabar tokį pat plotą ir asortimentą prižiūri 11 žmonių. Jie išsunkti ir pervargę. Skundžiasi, kad net savaitgaliais negali atsipalaiduoti, galvoja apie darbą.
Atlyginimai šiek tiek viršija minimumą. Nežinau, kas liks, kas išvažiuos. Jei aš būčiau sugebėjęs taip išsunkti, apie jokią nuomą net nebūčiau galvojęs. Tačiau nenoriu tokio verslo“, – elementarią paslaptį aiškina pašnekovas
Taip jau lėmė, kad kitą dieną sutikau moterį, kuri ką grįžo iš Hagos – Nyderlanduose dukrą sveikino su gan žymaus vietos universiteto baigimu. Tiesa specialybė meniška, galvojant lietuviškais mastais, galimybė gauti darbą tokia pat, kaip Mykolo Riomerio teisės fakulteto absolventui kitą dieną po diplomo atsiėmimo be protekcijų nukeliauti dirbti į Generalinę prokuratūrą.
„Grįš dukra į Lietuvą“, – klausiu švytinčios mamos.
„Manau, kad ne“, – atsakymas trumpas, tik paaiškinimas ilgas.
Moteris spindinčiomis akimis pasakoja, kaip gyvena jos dukra studentė. Susirado darbą vietos restorane. Ne kažkas, bet šeiminyninėje įstaigoje plauna indus. Savininkai suteikė gyvenamą plotą, maistą ir grafiką, kuris leidžia be jokio galvos skausmo studijuoti.
„Mane žavi jų požiūris į žmogų. Per diplomų įteikimą vietos bendruomenės paruošė pasakojimą apie kiekvieną žmogų. Vietos savivaldybė specialiai jiems skyrė po pirmąjį užsakymą. Restorano savininkas, kuriame ji dirbo, jai ir jos draugams iškėlė pokylį.
Nesvarbu, kad mano dukra tik imigrantė iš Lietuvos. Kodėl po tokio priėmimo ji turėtų kur nors važiuoti“, – aiškina laiminga mama.
Tas pats restorano savininkas pasiūlė likti tokiomis pat sąlygomis ir toliau gyventi pas jį, kol įsitvirtins savo profesijoje. Kūrybą ir darbą restorane galima suderinti. Mergina sutiko.
Jokių užuominų ir pamokymų apie tai, kaip sukurti sistemą, iš darbuotojo spaudžiančio didžiausią įmanomą efektyvumą ir naudą. Tiesiog mėginimas gyventi taip, kad visiems būtų gera.
Šioje istorijoje nėra moralo. Išskyrus tai, kad šalyje, kur nesivaikoma didžiausio galimo efektyvumo, atlyginimai kur kas didesni ir emigracijos praktiškai nėra nei pas mus.