Prieš detaliau apžvelgiant pačią žvejybą Jamtlande pravartu pasidalinti ta patirtimi, kurią įgijau pažindamas šį nuostabaus grožio kraštą ir puikius jo gyventojus. Švedijos žūklės taisyklių man neteko skaityti, bet nemanau, kad tas skaitymas būtų davęs kokios naudos – dauguma krašto vandenų yra privati nuosavybė. Tad lengviausias būdas pažvejoti yra tiesiog susitarti su teritorijos, kurioje norisi pažvejoti, savininku.
Tiesą pasakius, iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai nėra lengva, nes, skirtingai nei mūsuose, jokių lentelių su telefonų numeriais matyti neteko. Tačiau iš tiesų tai nėra sudėtinga – tiesiog eini prie šalia vandens stovinčio namo, sutinki jo savininką ir sakai problemą. Aplink vandens telkinius gyvena teritorijos akcininkai, tad jie gali leisti žvejoti, taip pat gali parduoti licenciją už sutartinę kainą, sutarsite, kaip ir ką gaudysit. Greičiausiai jie net papasakos, kur yra žuvis ir ką ji šiuo metu veikia – visi mano sutikti švedai buvo žymiai geresni ichtiologai nei žvejai, bet tai netrukdo jiems vos ne bet kada pasigauti žuvies.
Jei kartais nepavyktų susiderinti žūklės su pirmu sutiktu žmogumi, galima klausti bet kurio praeivio ir, jei jis pats nėra akcininkas, mielai parodys žmogų, į kurį galima kreiptis. Švedijos bendruomenių stiprumas yra pavydėtinas – žmonės puikiai pažįsta vienas kitą per penkias dešimtis kilometrų, tad iš karto gali nurodyti ir tuos, kurie nemėgsta nei žvejų, nei žvejybos. Yra ir tokių, bet dauguma jų masto žymiai globaliau, nei lietuviai, ir džiaugiasi tuo, kad turistas atvažiavo ir leidžia pinigus, nebūtinai iš jo ką nors pirkdamas, o tiesiog jo šalyje.
Dar keletas pastebėjimų: vietiniai, prieš kurdami ugnį ne tik gamtoje, bet net ir savo kieme, konsultuojasi su vietiniu ugniagesiu. Jie nemėto nuorūkų į vandenį ar šalia jo, nešiojasi uždaromas pelenines. Jie stengiasi nevaikščioti per pievas (akmenuotoje Švedijos žemėje žolė yra didelė vertybė), ypač jei jos atitvertos kokia virvute, vadinasi – tai labai brangus pašaras galvijams.
Kadangi upėtakių žūklė spiningu yra mano mėgstamiausia, tai prieš išvykdamas itin kruopščiai peržiūrėjau voblerių, vartiklių ir sukrių komplektus. Nesinori apsikrauti nereikalingais daiktais, bet tenka apsidrausti ir imti beveik visą savo kuklų arsenalą, pridedant ir dar po vieną kotą ir ritę – maža kas gali atsitikti kelionėje.
Kitoms žuvims tokio išskirtinio dėmesio nerodau, žinau, kad ešeriai ir lydekos tuose kraštuose neišrankūs. Pastarosioms parenku šiek tiek galingesnį spiningą, keletą metalinių pavadėlių ir dar mano neišbandytus masalus. Šiemet labai norėjosi išbandyti „Sukrės“ galimybes ir efektyvumą. Vienu žodžiu, viskas kaip į eilinę žvejybą, tik truputį didesniais masalais – juk norisi ne tik pagauti, bet ir pasipuikuoti trofėju.
Vos atvykus į vietą buvau lengvai šokiruotas, nes bėgau nuo Turkijos Lietuvoje, o papuoliau į Turkiją Švedijoje. Priekalnių ežerai, kuriuos maitina tirpstančio sniego vanduo, buvo gerokai nusekę ir įšilę, netgi įkaitę, o juos jungiantys šniokščiantys upeliai, kuriuose ir ruošiausi gaudyti upėtakius, tiesiog išdžiūvę, kai kur vinguriavo vos ne vos pratekančios srovelės. Tad su mintimi gaudyti juose upėtakį teko iš karto atsisveikinti. Visi margiai buvo iškeliavę į didžiuosius ežerus. Vėliau, bendraudamas su šešiasdešimtmečiais, sužinojau, kad jie, lygiai kaip ir aš, nėra matę tokios vasaros ir taip išdžiūvusių upelių.
Įvairovės dėlei galiu pasakyti, kad po savaitės Jamtlande žmona grįžo gerokai įdegusi, o kaip man sekėsi gaudyti upėtakį ežeruose ir vilioti lydeką bei ešerį, papasakosiu netrukus.
