Žvelgiant iš dabartinės perspektyvos, šią nenuoširdžią veikimo formą matau Seimo valdančiojoje koalicijoje. Centro kairės partija pasiskelbę valstiečiai kartoja skambius lozungus apie pajamų nelygybės mažinimą, tačiau jų reformos yra labiau liberalios nei patys liberalai savu laiku būtų drįsę svajoti. Todėl aiškumo dėlei norėtųsi ramiai aptarti bent dvi svarbiausias: mokesčių ir pensijų sistemos pertvarkas.
1. Mokesčių reforma. Ką ji reiškia kiekvienam iš mūsų? Atlyginimas „ant popieriaus“ taps 1,289 karto didesnis. Taip atsiras daugiau skaidrumo, matysime, kiek išties kainuoja viena darbo vieta darbdaviui ir žinosime, kiek mokesčių sumokame. Tarptautinėje statistikoje su šoktelėjusiu darbo užmokesčiu atrodysime šauniai ir Vyriausybė galės paploti sau per petį.
Be darbdavio ir darbuotojo įmokų sujungimo, dar buvo 1 proc. sumažinti gyventojų pajamų ir 1 proc. socialinio draudimo mokesčių tarifai. Tuo pačiu išplėsta bazė, kuriai taikomas neapmokestinamas pajamų dydis, t. y. ta atlyginimo dalis, nuo kurios nėra mokamas gyventojų pajamų mokestis. Dėl šios dalies kilo daugiausiai barnių, nes ilgalaikėje perspektyvoje tai valstybės biudžetui kainuos nei daug, nei mažai, o 2 milijardus eurų per kelerius metus. Kam milijardai sunkiai galvoj dėliojasi, galiu supaprastinti – tai, pvz., po 250 eurų papildomai kiekvienam pensininkui kas mėnesį.
Ir kas gi šia lengvata naudosis? Atsakymas paprastas – beveik visi. Realiai išplėtus neapmokestinamojo pajamų dydžio taikymą iki 2,5 vidutinio darbo užmokesčio, jis bus taikomas 94 proc. visų dirbančiųjų. Ar kelių eurų lengvata tikrai gyvybiškai reikalinga 2100 eurų uždirbančiam asmeniui, klausimas atviras.
Galų gale, ką tai reiškia visai Lietuvai? Pagal savo darbo pobūdį dažnai tenka lankytis skirtinguose šalies regionuose ir susitikti su įvairiom visuomenės grupėm, kurios kelia jiems aktualias problemas. Ir klausant jų kartais būna nejauku ir gėda už valstybę. Kuomet susitinki su priešgaisrinės apsaugos tarnybos komanda, ir tų sveikų, jaunų vyrų vidutinis darbo užmokestis yra 420 eurų. Tuomet susitinki su pradedančiais tarnybą muitinės pareigūnais, valstybė iš jų reikalauja turėti aukštąjį išsilavinimą, tačiau jiems siūlomas atlyginimas yra 500 eurų. Tuo tarpu dar iki darbo vietos, į kurią rotuoja, turi nuvykti 200 kilometrų. Tuomet susitinki su socialiniais darbuotojais, kurių darbas yra ypač sunkus tiek fiziškai, tiek psichologiškai, kai reikia prižiūrėti senelius ar gelbėti vaikus. Jų vidutinis užmokestis yra 450–500 eurų.
Ši dviveidė reforma reiškia, kad patrupinus kiekvienam dirbančiam po kelis eurus valdžia užprogramuoja stagnaciją visur kitur. Nebus didesnių atlyginimų medikams, nebus jų ir mokytojams. Dėl mokesčių reformos gavę kelis eurus prie algos turėsite samdyti vaikams korepetitorius, nes geresnių mokyklų irgi nebus. Nepamirškite apsimokėti ir už privačias medicinos paslaugas. Nes eilės tyrimams ir procedūroms tikrai nesutrumpės. Paprasčiausiai ši mokesčių reforma yra tiesiog neatsakingai, populistiškai liberali.
2. Pensijų reforma. Nors šitoje reformoje yra dalykų, kuriuos palaikau, pavyzdžiui, bazinės pensijos dalies mokėjimo iškėlimą iš „Sodros“ į valstybės biudžetą, bet yra ir kitų aspektų, kurie pensijų sistemą daro trapesnę ir ilguoju laikotarpiu netvarią.
Bet vėlgi, pradėkim nuo to, kaip tai palies kiekvieną iš mūsų. Iki šiol senatvės pensija buvo mokama iš dabartinių dirbančiųjų sumokėtų įmokų „Sodrai“. Pinigai sukrisdavo į vieną puodą, kuriame „Sodra“ juos šaukštu išmaišydavo ir padalindavo pensininkams. Problemos prasidėjo tada, kai sparčiai pradėjo mažėti dirbančių žmonių. Iš dalies dėl emigracijos, iš dalies dėl mažo gimstamumo. Tokia situacija lemia, kad vis mažiau dirbančiųjų turi išlaikyti vis daugiau pensininkų. Ir tada pradėjo pieštis perspektyva, kad po kurio laiko senatvės pensija turėtų sudaryti vos 20 proc. buvusio darbo užmokesčio.
Matant, kad ilguoju laikotarpiu sistema tampa apgailėtina ir nestabili, buvo nuspręsta pagrindinę bazinę pensijos dalį mokėti nebe iš dirbančiųjų socialinio draudimo įmokų „Sodrai“, tačiau iš valstybės biudžeto. Kodėl tai yra gerai? Nes į valstybės biudžetą patenka ne tik dirbančiųjų mokamas gyventojų pajamų mokestis, bet ir kiti mokesčiai, tokie kaip akcizai ar PVM. Todėl yra daugiau galimybių mokėti stabilaus dydžio bazinę pensiją, net jei laikinai ir sumažėja dirbančių asmenų. Taigi, dabar dalis pensijos bus mokama iš valstybės biudžeto ir dalis iš „Sodros“.
Kur yra blogoji dalis? Ogi tame, kad iškėlus prievolę mokėti bazinę pensiją į valstybės biudžetą ten atsirado milžiniškas finansinis įsipareigojimas. Jam padengti į biudžetą buvo nukreiptas padidintas gyventojų pajamų mokestis. Visgi, jau rašydama apie mokesčių reformą paminėjau, kad beatodairiškai išplečiant neapmokestinamą pajamų dydį tame pačiame biudžete atverta 2 mlrd. eurų skylė. Toks scenarijus reiškia, kad niekaip reikšmingai pensijos tikrai neaugs, o bus ir toliau indeksuojamos pagal ankstesnės valdžios priimtus įstatymus. Kol užteks pinigų.
Siekiant sumažinti demografinių grėsmių poveikį pensijų sistemai prieš keliolika metų buvo sukurta II pensijų pakopa, kur dirbantieji savo dalį socialinio draudimo mokesčių kaupdavo privačiuose pensijų fonduose. Taip buvo planuojama ateityje sumažinti „Sodros“ įsipareigojimus, kai sumažės dirbančiųjų ir bus sunku išlaikyti daugiau pensininkų. Dabartiniams valdantiesiems pasirodė, kad tai kažkaip supriešina dabartinius ir būsimus pensininkus. Ir sumanė, kad į II pakopos pensijų fondus savo „Sodrai“ sumokėtų 2 proc. mokesčių nukreipti nebegalėsi.
Kaip tarė – taip padarė. Sumažino galiojusį socialinio draudimo įmokų tarifą 1 proc. ir nustatė, kad į pensijų fondus 3 proc. nuo darbo užmokesčio turi pervesti pats. Įdomioji dalis ta, kad visame šitame savanoriškame kaupime atsiranda prievartos šešėlis. Visi asmenys iki 40 metų bus „automatiškai“ įtraukiami ir jų atlyginimo procentai keliaus į privačius pensijų fondus, kurie bus parinkti atsitiktine tvarka. Tokia kaip ir loterija. Smagu? Sako, jei nepatinka, gali rašyt prašymą ir išsibraukt. Bet per anksti nenurimk, po 3 metų laimės ratas pasikartos.
Teisininkai dėl šių naujovių galvas kraipo, lyg ir Konstitucijai prieštarauja. Valstiečiai teigia, kad viskas čia tvarkoje. Na, laikas parodys. Dėl pensijų reformos atitikties Konstitucijai jau surinkome reikalingą kiekį Seimo narių parašų ir kreipėmės į Konstitucinį Teismą. Tikiuosi, išvadas jis pateiks dar iki šios košės įsigaliojimo.
Tačiau kalbant apie atsakomybę, Vyriausybės atsakomybę, kurią jinai turėtų prisiimti už socialinę apsaugą, už žmonių pensijas, šiuo atveju ji tiesiog permetama ant paties dirbančiojo pečių, kad jis pats apsispręstų, ar jis senatvėje norės gauti papildomą pensiją, ar ne, nevertinant žmonių jauno amžiaus ir abejingumo tolimai perspektyvai. Taip visa atsakomybė socialinėje politikoje permetama silpnesnei ir mažiau informuotai pusei. Šiuo atveju Vyriausybė, kaip Poncijus Pilotas, nusiplauna rankas.
Todėl man veidmainingai atrodo vadinamosios centro kairės deklaruojamas rūpestis silpnesniu, skambūs skurdo ir pajamų nelygybės mažinimo lozungai. Anuomet Jėzus kreipėsi į minią ir į savo mokinius: „Į Mozės krasę atsisėdo Rašto aiškintojai ir fariziejai. Todėl visa, ką jie liepia, darykite ir laikykitės, tačiau nesielkite, kaip jie elgiasi, nes jie kalba, bet nedaro. Jie riša sunkias, nepakeliamas naštas ir krauna žmonėms ant pečių, o patys nenori jų nė pirštu pajudinti.“ Nūdienos valstiečių kalbos, kaip ir tuometiniai fariziejų mokymai, nesulaukia aido darbuose.