Paprastasis skersnukis Lietuvos raudonojoje knygoje gyvena jau 18 metų. Šias dugnines žuvis XX a. antroje pusėje žvejai traukė šimtais kilogramų. Jos puikiai kibo Nemune, Neryje ir kitose upėse.
Skersnukių ištekliams didžiulę žalą padarė 1960 metais pastatyta Kauno hidroelektrinė, taip pat kitos didžiosios Lietuvos užtvankos – jūros, Minijos, Šventosios, Šešupės ir kitos. Didžiuliai statiniai sumažino skersnukių užgyventas teritorijas, apribojo nerštą.
Ne ką mažesnis ir užterštumo bei išaugusios verslinės žvejybos indėlis.
Skersnukiai – įprasti Europos upių gyventojai, dažniausiai gyvenantys srauniuose vandenyse, atitekančiuose į Šiaurės, Baltijos, Juodosios, Kaspijos jūras. Paprastai skersnukiai išauga iki 20 – 40 cm, rečiau pasiekia 50 cm ribą. Jų svoris svyruoja nuo 1 iki 2 kg. Neršia skersnukiai balandžio pabaigoje arba gegužės pradžioje, kai vanduo įšyla iki 6 – 10 °C.
Lietuvoje skersnukiai laikomi beveik išnykusiais. 1997 m. skersnukio patelė sugauta Neryje, aukščiau Vilniaus, o 2003 m. skersnukio jauniklis sugautas Minijos vidurupyje ties Babrungo intaku. Vis dėlto, sunku pasakyti, kiek iš viso Lietuvos vandenyse liko šių žuvų, nes ne visi retesnes žuvis sugavę žvejai mėgėjai apie jas praneša aplinkosaugininkams.
Upės, kuriose buvo sugauta skersnukių:
