Ir ko joms trūksta, kad ryžtasi tokioms daugiau nei naivioms avantiūroms? Kitaip sakant, stebėdavausi ne pačiais nuotykiais, o žmonėmis, kurie tuos nuotykius patiria. Na, vyrų logika čia man būdavo aiški ir suprantama. Tačiau moterų?
Bet, kaip sakoma, niekuo neverta stebėtis. Nes kai tik „pasidyviji“, tai ir pats sau ant biednos galvos ką nors panašaus prisišauki. Žodžiu, prisišaukiau. Ir dar kaip prisišaukiau! Mat savo būsimą vyrą sutikau ne kur nors kitur, o atostogaudama pajūryje.
Nebuvo ten jokių nuo galvos nupūstų skrybėlių ar skarelių, netikėtai prie kojų nukritusio kamuolio, ugnį įskeliančių žvilgsnių virš kokteilių taurių bare ar kokių nors kitų banalių, meilės romanuose naudojamų klišių. Tiesiog vienas paskui kitą stovėjome eilėje prie bilietų į koncertą – būtent ten ir užsimezgė pokalbis, nes atlikėjas, kurio dainų ketinome pasiklausyti, nebuvo iš populiariųjų. Tuo labiau, į jo koncertus nesiverždavo vyrai (mano buvęs vaikinas, su kuriuo prieš keletą metų susitikinėjau, ne kartą yra atsisakęs su manimi į šio atlikėjo koncertus eiti - atseit, jis negali pakęsti to įkyraus brazdinimo gitara ir monotonišku balsu pusiau dainuojamų, pusiau deklamuojamų tekstų).
O štai čia, prašom, vyrukas ne tik eis pasiklausyti šio bardo, bet dar ir pats stovi eilutėje prie bilietų. Ir dar taip subtiliai juokauja, bendraudamas su aplinkui esančiais žmonėmis (geras humoro jausmas man visada buvo, yra ir bus vienas patraukliausių, labiausiai imponuojančių vyro būdo bruožų)...
Ar bereikia sakyti, kad koncerto metu mūsų vietos buvo greta? Rodos, pats likimas mus taip susodino – nuo pirmo karto ir visam likusiam (tikiuosi) gyvenimui. Po koncerto ilgai vaikštinėjome pajūriu. Rodėsi, esame pažįstami daugybę metų – taip buvo gera ir paprasta. Likusias atostogų dienas leidome drauge. Detales nutylėsiu, nes jos tik mūsų. Prisiminus, kai kurios kelia šypseną, kai kurios verčia stebėtis mūsų drąsa. Vis dėlto tai buvo nuostabios atostogos, nuostabus, neužmirštamas laikas. Ir aš dabar jau žinau, kaip nutinka, kad moterys leidžiasi į atostogų nuotykius.
Taip, man pasisekė, kad vyrukas nebuvo melagis, pasprukęs nuo žmonos ar merginos. Kad jis ieškojo ne nuotykių. Ir apskritai neieškojo, o tiesiog sutiko savo lemtį, savo gyvenimo moterį – mane.
Tad štai – būna ir taip.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Šis tekstas atsiųstas DELFI konkursui „Atostogų romanas“.
Pasidalinkite savo patirtimi, rašydami el. p. pilieciai@delfi.lt su prierašu „Atostogų romanas“.
Įdomiausių trijų istorijų autorius apdovanosime tikrais vasaros skaitiniais – po vieną „Sofoklio“ knygą: Frances Mayes „Po Toskanos saule“, Nicky Pellegrino „Itališkos vedybos“ ir Nicky Pellegrino „Po Italijos padange“.
Su nugalėtojais bus susisiekta asmeniškai rugpjūčio 1 d., išrinktų nugalėtojų istorijos bus paskelbtos atskiru tekstu irgi rugpjūčio 1 d.