Jiedu į kelionę leidosi automobiliu. Nors Rumunijos gamta stebina įvairove, o žmonės – svetingumu, šioje šalyje bene labiausiai keliautojus nustebino ypatingos kapinės. Pripažįstame, kad tokios autentikos daugiau niekur nerasite.
„Šios vasaros atostogoms pasirinkome kelionę į Rumuniją. Norėjome pamatyti šią šalį ne pro turistinio autobuso langą, o tikrą. Ir pamatėme: žmones, gamtą, miestus, kaimus. Aplankėme daug lankytinų vietų. Tačiau vieną iš didžiausių ir nepamirštamų įspūdžių paliko – Linksmosios kapinės. Jos taip oficialiai ir vadinasi (rum. Cimitirul Vesel).
Ruošdamiesi kelionei skaitėme, rinkome informaciją, žiūrėjome nuotraukas. Bet labai norėjosi viską pamatyti gyvai. Ir nenusivylėme“, – pasakojo lietuvaičiai, nutarę aplankyti šią Balkanų šalį.
Rumunijos šiaurėje, Maramurešo apskrityje, prie Tisos upės įsikūrusi Sapantos gyvenvietė. Tačiau tautiečius sutikę rumunai, išgirdę juos sakant Sapanta, pataisydavo – Sapunta. O vietiniai gyventojai miestelio pavadinimą taria kitaip – Sepyncė.
„Nors kapinaitės nėra didelės, jų lankymui skyrėme visą dieną. Turistų vaikšto daug, tačiau visi supranta, kad tai liūdesio vieta ir pagarba mirusiems išlaikoma. Įėjimas į kapines mokamas.
Tarpai tarp kapų labai maži. Dauguma medinių kryžių restauruoti, tačiau matėme ir gerokai išblukusių, suskeldėjusių kryžių. Pasitaikė ir vienas kitas šiuolaikiškas antkapis. Buvo labai gaila, kad negalėjome perskaityti užrašų ant kryžių, nes viskas parašyta rumunų kalba. Gelbėjo tai, kad mediniai kryžiai turi ne tik tekstus, bet yra išpuošti ryškiais paveikslėliais. Juose pavaizduoti mirusiųjų portretai, scenos iš jų gyvenimo ar piešiniai. Dauguma jų – humoristiniai“, – prisiminimais dalijosi Audronė ir Benediktas.
Kapinių įkūrimo pradžia siejama su Stanu Ioanu Petrašu, vietiniu menininku, kuris sukūrė pirmuosius antkapių kryželius. 1935 metais jis išdrožė pirmąją epitafiją, tai tarsi nedidelės novelės apie mirusiojo gyvenimą ir jo mažas silpnybes. Per 40 darbo metų jis sukūrė apie 800 skirtingų spalvotų ąžuolinių kryžių. Iš visų spalvų meistrui labiausiai patiko žydra. Kapinaitėse ji dominuojanti.
Savamokslis drožėjas puikiai pažinojo savojo kaimo žmones, todėl kiekvieną antkapį išrašė tik tam velioniui skirtu tekstu ar eilėmis. Dauguma epitafijų parašytos mirusio asmens vardu – kaip jo kreipimasis į gyvųjų pasaulį: „Degtinė – tai gryni nuodai. / Ji dovanoja ašaras ir kančias. / Ir man ji pakišo koją, atnešdama mirtį. / Kam degtinė patinka, tam nutiks tas pats./ Aš, ją gerdamas, ir numiriau su stikline rankose.“
„Velionis buvo didelis girtuoklis. / Pastoviai įkyrėdavo kaimynams, kol nebuvo partrenktas mašinos. / Viso kaimo džiaugsmui.“
„Po šiuo masyviu kryžiumi./ Ilsisi mano vargšė anyta./ Jei ji būtų gyvenusi trimis dienomis ilgiau./ Jos vietoje gulėčiau aš, o šias eilutes skaitytų ji.“
Pasak Audronės, tokie žodžiai, išskobti ant antkapinio paminklo, atrodytų kaip nepagarba mirusiajam, bet tik ne šiose kapinaitėse. Šiandien spalvingus antkapius gamina jau Petrašo mokiniai.
Šiose kapinėse galima juoktis, linksmintis. Rugsėjo pabaigoje kapinėse organizuojami folkloro festivaliai. Jų dalyviai čia dainuoja, šoka, iki ryto groja muzika. Atrodo, kad mirusiems ir šiose kapinėse atgulusiems taip pat turėtų būti linksma.
Linksmosios kapinės įtrauktos į UNESCO globojamų objektų sąrašus ir yra tapusios muziejumi po atviru dangumi bei nacionaline turistų traukos vieta. Jos įrašytos į dešimties įdomiausių pasaulio kapinių sąrašą. Kapinėse esanti cerkvė plečiama ir tvarkoma.
