Pakėlęs akis ir pamatęs, kokia daugybė pas jį atėjusi, Jėzus paklausė Pilypą: „Kur pirksime duonos jiems pavalgydinti?“ Jis klausė mėgindamas jį, nes pats žinojo, ką darysiąs. Pilypas jam atsakė: „Už du šimtus denarų duonos neužteks, kad kiekvienas gautų bent po gabalėlį.“

Vienas iš mokinių, Simono Petro brolis Andriejus, jam pasakė: „Čia yra berniukas, kuris turi penkis miežinės duonos kepaliukus ir dvi žuvis. Bet ką tai reiškia tokiai daugybei!“ Jėzus tarė: „Susodinkite žmones!“

Toje vietoje buvo daug žolės. Taigi jie susėdo, iš viso kokie penki tūkstančiai vyrų. Tada Jėzus paėmė duoną, sukalbėjo padėkos maldą ir davė išdalyti visiems ten sėdintiems; taip pat ir žuvų, kiek kas norėjo. Kai žmonės pavalgė, jis pasakė mokiniams: „Surinkite likusius kąsnelius, kad niekas nepražūtų.“

Taigi jie surinko ir iš penkių miežinės duonos kepalėlių pripylė dvylika pintinių gabaliukų, kurie buvo atlikę nuo valgiusiųjų. Pamatę Jėzaus padarytą ženklą, žmonės sakė: „Jis tikrai yra tas pranašas, kuris turi ateiti į pasaulį.“ O Jėzus, supratęs, kad jie ruošiasi pasigriebti jį ir paskelbti karaliumi, vėl pasitraukė pats vienas į kalną. (Jn 6, 1–15)

Penkis sekmadienius iš eilės sekmadieninė liturgija nutraukia Morkaus evangelijos skaitymą ir suteikia erdvės visam Jono evangelijos šeštajam skyriui. Šio pertrūkio priežastis – noras pagilinti „duonos“ temą, prie kurios praeitą sekmadienį prisiartino Morkaus evangelijos pasakojimas.

Duonos padauginimo stebuklą aprašo visi keturi evangelistai. Tai kartu yra ženklas, kad ankstyvosioms krikščionių bendruomenėms ypač buvo svarbūs eucharistiniai susirinkimai, t. y. Eucharistijos šventimas, kuris jiems buvo tarsi įžanga į iškilmingąjį pokylį Dangaus Karalystėje, į kurį Dievas kviečia visų tautų žmones.

Simono Petro brolis Andriejus Jėzui pasakė: „Čia yra berniukas, kuris turi penkis miežinės duonos kepaliukus ir dvi žuvis. Bet ką tai reiškia tokiai daugybei!“ (Jn 6, 9). Šis pasakojimo intarpas apie geraširdį berniuką tik dar labiau išryškina, kokie riboti yra žmogiškieji ištekliai ir galimybės. Jų tikrai neužteks.

Čia prisimena taikli tėvo Stanislovo iš Paberžės († 2005) pastaba. Jauni kunigai diskutavo, kaip į Šv. Mišias pritraukti daugiau jaunimo. Vieni iš jų manė, kad šią problemą galima išspręsti panaudojus nuotaikingą charizmatišką muziką ir giesmeles. Kiti siūlė įvesti afrikietiškus liturginius šokius prie altoriaus.

Tuo tarpu tėvas Stanislovas palingavo galvą ir tarė: „Šiuo keliu eidami niekur nenueisite. Ką bedarytumėte, ar grotumėte gitaromis, ar šoktumėte, vis vien diskotekoje bus linksmiau negu bažnyčioje. Kas norės linksmybių, tas eis į linksmybės namus, o ne į bažnyčią.“

Išties dvasinio žmonių alkio žmogiškomis priemonėmis, kad ir už du šimtus denarų, nepasotinsi. Tik vienintelis Dievas gali padaryti šį stebuklą. Pažvelkime, ką mes kaip žmonės turime per Šv. Mišias, ką mes aukojame Dievui? Mažą neraugintos duonos gabalėlį ir vyno šlakelį. Ir tai viskas, ką mes išgalime.

O Jėzus iš mūsų, kaip iš ano geraširdžio berniuko, priima šias kuklias dovanas Dievui, jas perkeičia į savo kūną ir kraują, į gyvenimo duoną ir dvasinį gėrimą, ir duoda išdalinti miniai tikinčiųjų.

Jei Eucharistijos šventimas bus priimamas kaip kultūrinis renginys, jis tuomet ir liks vienas iš kultūrinių renginių, tarp kitko ─ ne pats įdomiausias ir svarbiausias. Tačiau jei į Šv. Mišias ateisime kaip į susitikimą su Dievu, tuomet tas žmogiškasis faktorius ─ muzika, melodijos, aplinkos dizainas, meno vertybės ─ jau tampa nereikšmingas.