Viena iš renginio metu nagrinėjamų temų – balsavimo teisės suteikimas nuo 16 metų savivaldos lygmenyje, kurią jauni žmonės gvildena kartu su Seimo ir savivaldų atstovais, rašoma pranešime spaudai.

Europos valstybėse egzistuoja judėjimai, pasisakantys už balsavimo teisės suteikimą šešiolikmečiams. Daugumoje ES valstybių teisė balsuoti vietos savivaldos rinkimuose yra suteikta nuo 18 metų. Pirmoji ES šalis, kuri 2007 m. sumažino balsavimo amžių tiek savivaldos, tiek nacionaliniuose rinkimuose, yra Austrija. Ji tapo vienintele šalimi, kurioje visuose rinkimuose gali balsuoti 16 m. amžiaus jaunimas. „Lietuvoje šis klausimas nėra naujas – prie įtemptų diskusijų buvo grįžtama kelerius metus iš eilės. Nepaisant to, šių metų pavasarį LiJOT Asamblėjos metu narės organizacijos susitarė dėl sprendimo ir priėmė poziciją – palaikyti balsavimo kartelės nuleidimą savivaldos lygmenyje”, – teigia LiJOT prezidentas Antanas Mikalauskas. Jis taip pat atkreipia dėmesį, kad toks organizacijų sprendimas savaime nėra galutinis rezultatas: „Ne vienoje Europos valstybėje vyksta aktyvios diskusijos šiuo klausimu, tokie patys veiksmai laukia ir Lietuvos – inicijuoti kuo daugiau diskusijų ir dialogo tarp jaunų žmonių, organizacijų atstovų ir politikų, dalintis argumentais už ir atkreipti dėmesį į tokios balsavimo teisės suteikimo trūkumus bei galimas grėsmes.“

Jauno žmogaus politikoje reikia

Nuomonių dėl balsavimo teisės amžiaus kartelės nuleidimo yra įvairių. Kaip teigia Seimo narė Rūta Miliūtė, ne išimtis ir Seimo koridoriai: „Seime vyrauja dviprasmiška nuomonė: yra žmonių, kurie sako taip, bet man atrodo, kad visada išliks tokių, kurie sakys ne ir netgi teigs, kad kartelę reikia pakelti. Man norisi paklausti tokių žmonių – gal reikia pradėti diskusiją ir dėl viršutinės ribos, kuomet toks žmogus mažai domisi politika ir balsavęs nebūtinai gyvens tomis sąlygomis ateinantį dešimtmetį. Tad jauno žmogaus politikoje reikia – tiek turėti teisę rinkti, tiek būti išrinktam, nes būtent jaunas žmogus gyvens tokioje šalyje, tokioje savivaldybėje, tokiame mieste, kokią valdžią jis išrinks. Nebus taip, kad kažkuri partija bus šio klausimo nešėja, pats jaunimas turi nešti šią vėliavą ir įtikinti skeptikus.“

Kauno miesto tarybos narys Darius Razmislevičius pritaria balsavimo teisės suteikimui šešiolikmečiams, tačiau atkreipia dėmesį į partijas: „Tokią teisę reikia suteikti ne tik dėl to, jog būtina ugdyti jauno žmogaus pilietiškumą ir domėjimąsi politika, bet tuo pačiu politines partijas įpareigotumėme atkreipti dėmesį į jaunimą, nes dalis rinkėjų būtų jauni žmonės. Šiuo metu partijos orientuojasi į senjorus, nes žino, kad jie yra pagrindiniai rinkėjai, todėl partijos adaptuoja savo programas ir jaunimas lieka užribyje. Šios iniciatyvos įgyvendinimas, manau, priverstų politikus atsižvelgti į jaunimą. Šiandien kalbame tik apie savivaldos lygmeny, bet po to galime sėkmingai žygiuoti toliau.“

Dovydas Kaminskas, šiuo metu einantis Tauragės rajono savivaldybės mero patarėjo pareigas, dalijasi vietine patirtimi: Esu „Apskritojo stalo” narys ir matau, kaip čia jauni žmonės per trejus metus užauga ir pilnai jais pasitikiu. Ar galima pasitikėti visais šešiolikmečiais – nežinau. Kai pats buvau šešiolikos, nebūčiau atsakęs, kad galiu balsuoti, bet šiandien žiūrėdamas į jaunus žmones sakau – o kodėl gi ne?“

Savivaldybės skirtingos – trūkumai ir galimybės skiriasi

Pasak Seimo narės R. Miliūtės, mažoms savivaldybėms toks sprendimas dėl šešiolikmečių yra daug svarbesnis nei didelių atžvilgiu. Aštuoniolikmečiai ir šiek tiek vyresni dažnai dėl studijų palieka gimtąjį miestą ir pamažu atitrūksta nuo vietinių realijų, tačiau šešiolikmečiui vis dar aktualu, kaip padaryti didesnį pokytį savo mieste.

D. Kaminskis taip pat įžvelgia galimybę jauniems žmonėms: „Tauragės rajono atveju šešiolikmečiai – aštuoniolikmečiai sudarytų 4 proc. rinkėjų, t. y. apie tūkstantį žmonių. Tai nėra itin daug, tačiau to pakaktų, kad jaunimas turėtų vieną savo tarybos narį. Politikai paprasčiausiai nežino, ką daryti su jaunais žmonėmis, nes jie nebegyvena jauno žmogaus gyvenimo, todėl jauniems žmonėms reikia duoti pasireikšti.

Neretai pasigirsta argumentas, kad jaunų žmonių balsas tikslingai gali atitekti tik tam tikros ar kelių partijų atstovams, tačiau diskusijos dalyviai prisimena Estijos atliktą tyrimą, kuris apžvelgia, kaip pasiskirsto balsai – nėra jokio šešiolikmečių balsavimo poveikio, kuomet balsai atitektų tik vienai partijai.

Lietuva nėra Estija

Diskusijos dalyviams ir auditorijai juokaujant, kad Estija ne visada yra tinkamas argumentas, kyla keletas pasiūlymų, kaip vertėtų pradėti pokyčius. Nors konstitucijos keitimas yra sudėtingas procesas, R. Miliūtė įsitikinusi, kad pokyčiai iš apačios yra daug tvaresni nei nuleisti iš viršaus. „Taip, Lietuva nėra Estija. Aš manau, kad mokyklos turėtų tapti atviresnės: tegu politikai pristato savo programas. Pasitikėjimas partijomis yra kritiškas, tačiau jų reikia, kad būtų galima pasiekti didesnių pokyčių.“

D. Kaminskis atkreipia dėmesį, kad toks mokyklų atvirumas turi turėti tam tikrą sistemą ir skaidrumą – partijoms ir politikams sukurti vienodas sąlygas ar sistemą susitikti su moksleiviais. Kita vertus, didesnis neaiškumas atsiranda ne dėl partijų, o pačių jaunų žmonių: „Jei aštuoniolikmetis kandidatuoja į savivaldybės tarybą, kaip reglamentuotumėme jo veiksmus mokykloje, kur draugai – šešiolikmečiai – būtų jo potencialūs rinkėjai?“

Švietimas, diskusijos šeimoje ir politinis ugdymas

Informacinis raštingumas yra grėsmė, tačiau visi diskusijos dalyviai nusiteikę optimistiškai – jauni žmonės nebūtinai yra mažiau atsparesni neigiamai informacijai ir, pavyzdžiui, propagandai. Kita vertus, atkreipiamas dėmesys į švietimą ir politinį ugdymą. R. Miliūtės nuomone, reikia pradėti dialogą su švietimo atstovais ir taip suteikiant balsavimo teisę šešiolikmečiams mažinti galimas grėsmes. D. Razmislevičius įsitikinęs, kad tiek pokyčiai švietime, tiek tolimesni veiksmai dėl balsavimo kartelės nuleidimo turi eiti lygiagrečiai – nėra pirmesnio veiksmo, tai turi būti paraleliai egzistuojantys procesai.

Diskusijos dalyviai taip pat skeptiškai vertina šeimos įtaką šešiolikmečiui – gali taip nutikti, kad ne tėvai darys įtaką vaikui, o vaikas tėvams. R. Miliūtė sutinka, kad pildant stojimų paraišką už nugaros gali stovėti tėvai ir spausti vaiką pasirinkti tam tikras studijas, tačiau į balsadėžę mes vieni metame savo balsą. D. Kaminskio ir D. Razmislevičiaus nuomone, svarbiausia yra šeimoje vykstanti diskusija apie politinius procesus, kuri gali natūraliai prasidėti paankstinus galimybę balsuoti.

Atsiranda pasiūlymų, kad pilietiškumo ugdymą ir jo formatus taip pat reikėtų praplėsti, pavyzdžiui, suteikti nevyriausybinėms organizacijoms vesti pilietiškumo pamokas mokyklose ir skatinti jaunus žmones susipažinti su politiniais procesais už mokyklos ribų.