Miesto žmogui sunku įsivaizduoti tokią kasdienybę. Tačiau Beigeriškių kaimo senbuvei Erikai Petkienei toks gyvenimas – tikras rojus. Šiame kaime stūkso vos trys gerokai viena nuo kitos nutolusios sodybos, tvyro neapsakoma ramybė, kurią retkarčiais sudrumsčia tik nekviesti pakeleiviai. Tokie šįkart buvome ir mes. Tačiau žurnalistų čia niekas nebijo – atvirkščiai, svečiai Beigeriškiuose visada laukiami.
Vieta įstabi
Informacijos apie vos keletą kilometrų nuo Tauragės nutolusius Beigeriškius nedaug. Internete galima rasti, kad Beigeriškiai – kaimas Tauragės rajone, Tauragės seniūnijoje, 5 km į pietvakarius nuo Tauragės, prie pat Staiginės kaimo ir geležinkelio tilto per Ežeruonos upelį. 2001 metais kaime gyveno 12 gyventojų. Dabar telikę vos šeši. Ir viskas.
Tauragiškiai geriau pažįsta XVIII amžiaus pabaiga datuojamą Staiginę, mat visai šalia jos turistus pasitinka garsusis Tauragės konvencijos paminklas. Pro pat šį kaimą, kaip ir pro Beigeriškius, bėga geležinkelis. 1915 metais statytas gelžbetoninis geležinkelio tiltas per Ežeruoną prie Beigeriškių kaimo matomas jau iš tolo. Pirmojo pasaulinio karo metais tiltas buvo susprogdintas. Vėliau, to paties karo metu, atstatytas lenkų belaisvių. Šis tiltas laikomas originalios konstrukcijos praėjusio amžiaus statiniu.
Visai prie pat šio tilto, išpuoselėtoje sodyboje, sename mediniame namelyje baltais langais, ir gyvena netrukus 80 metų sukaktį švęsianti Erika Petkienė. Tiesa, ne viena, su tvarkytis nedideliame ūkelyje padedančiu sūnumi Vygantu. Visai čia pat, kitoje sodybos pusėje, teka Jūra. Vaizdas įstabus. Sako, kad pavasarį ir rudenį vis atvažiuoja žvejų. Tik bėda, kad mašinomis jie sulenda prie pat vandens. „Kur žiūri“ gamtos sergėtojai – stebisi Vygantas.
– Matot, mūsų žmonės dabar lietuvių kalbos nebesupranta. Priėjimą prie vandens jie supranta kaip privažiavimą prie vandens. Aplinkosaugininkai atvažiuoja, žvejų kabliukus tikrina, o kad mašinos prie pat vandens, niekam nerūpi, – piktinosi Vygantas.
Kaime – tik trys sodybos
Nekviestus svečius Erika sodina prie stalo, kuklinasi, kad nėra ką apie ją rašyti. Tačiau papasakoti turi ko. Apie kojas sukasi šuniukas Pupkis, Erikos ir Vyganto kadaise rastas mažytis išmestas pamiškėje, prieš saulę šildosi dvi katės, čia pat pievoje ganosi kelios karvės, tvartelyje kriuksi pora kiaulių. Tai ir visas Petkų ūkis. Erika sako, kad problema dabar su kiaulėmis, paršelių nusipirkti dėl kiaulių maro grėsmės beveik nebeįmanoma.
– Dabar kaime tik trys sodybos. Buvo dar ir ketvirta, Beigeriškiams priklausiusi. Niekada čia daug žmonių negyveno. O dabar daug kas išmirė, išvažiavo, į miestą, gretimus kaimus išsikėlė, – pasakoja Vygantas.
Petkų namelis statytas dar 1925-aisiais Erikos senelio. Toks ir liko – renovacijos nelabai matęs, tik langai su giminaičių pagalba neseniai į plastikinius pakeisti. Smetonos laikais, pasak Erikos, netoliese, pačiuose Beigeriškiuose, veikė mokykla. Tarybiniais metais ji buvo perkelta į Požerūnus.
– Čia mano mamos tėviškė. Kai mama ištekėjo, išsikėlė į Vainutą. Aš ten ir gimiau. Kai čia nebeliko kam gyventi, apie 1960 metus, grįžau. Kaip sakau, namo, – prisimena Erika.
Ar nebaisu gyventi vienkiemyje? Juk nesaugu dabar, televizorius visokių baisybių prirodo. Tačiau ir Erika, ir Vygantas sutartinai purto galvas – ko gi čia bus baisu? Kaime ramu, retai kas pravažiuoja, retai kas ir į svečius užsuka.
Jei ištinka kokia bėda, į pagalbą Erika ir Vygantas šaukiasi kaimynų. Tiesa, nubėgti pas juos reikia tolokai, už geležinkelio.
– Bet nebeliko to, kas buvo pirmiau. Kai arus turėdavom, rugius auginom. Žiūriu, parvažiuoja kaimynas dviračiu iš darbo. Metė dviratį prie pat mūsų rugių, nė į namus neužsuko, dalgį griebė ir į pagalbą. Neprašomi padėti ateidavo. Visada vieni kitiems neprašomi pagelbėdavom. O dabar jau prašyti turi, paklausti, kiek sumokėti reikia, niekas už dyką nieko nedaro. Kai vyras gyvas buvo, visai neblogai gyvenom, lengviau buvo. Prieš aštuonerius metus palaidojau, – prisimena Erika.
Kaip nuvažiuoti į Tauragę, jei prireikia į parduotuvę ar pas gydytoją? Variantai du – arba samdyti kas turi mašiną, arba išsikviesti taksi. Esą anksčiau, kai žiemos būdavo gilios, kelius užpustydavo, o štai pastaruosius kelerius metus šios paslaugos Beigeriškiams nebereikia – žiemų beveik nebėra.
Valdžios nerūgoja
Paklausta, ko labiausiai trūksta vienkiemyje gyvenantiems žmonėms, gal seniūnijai kokį prašymą perduoti, Erika patikina, kad nieko nereikia.
– Ne, ne, nieko nereikia perduoti. Su seniūnija mes draugaujam. Ir mūsų seniūnė Danguolė Jatautienė labai gera. Niekas jos nerūgoja, ji į visus atsižvelgia, – sakė Beigeriškių kaimo gyventoja.
Erika atvira – pasiteiravus, kiek gauna pensijos, sako, kad dabar jau „gauna gerai“ – su našlės pensija net 157 eurus. Šių eilučių autorei net išsprūsta nuostabos šūksnis. Kaip pragyventi, gal tiksliau reikėtų sakyti išgyventi, iš tiek?
– Kažkada gavau 120 eurų. Man truputį stažo trūko. Kapinių sarge dirbau, darbas toli buvo, kitur niekur įsidarbinti nebuvo galimybių. Gyvuliukai išgyventi padeda. Daržovių patys užsiauginam. Kai per televizorių išgirstu, kiek pensijos gauna kitų šalių pensininkai, suima pyktis, bet tik trumpam. Stengiuosi apie tai negalvoti. Net neįsivaizduoju, kaip gyvenčiau, jei kokius 500 eurų pensijos gaučiau, turbūt nemokėčiau, – patikina Erika.
Už mažą pensiją Erika Lietuvos valdžios nerūgoja – esą ką čia išrūgosi, gyveni ir tiek, juk gyvas į žemę nesulysi. Ar tuštėjantys kaimai kada atsigaus, ar jų laukia liūdnas likimas?
– Nežinau, kaip bus su Beigeriškiais, mūsų kaimelis dar arti miesto, bet tolimesni mažesni kaimeliai išnyks, – įsitikinęs Vygantas.
Visas straipsnis: „Tauragės kurjeryje“.