Ar Jungtinių Valstijų demokratai džiaugiasi būdami amerikiečiai? Atrodytų, pasak B. Shapiro, provokacinis klausimas – kas gi nesididžiuotų būdamas amerikietis? Tačiau, kaip rodo ką tik atliktos apklausos rezultatai, tarp Amerikos demokratų šiomis dienomis pastebima nemenka pasididžiavimo savo šalimi stoka.
Bendrovės „Gallup“ duomenimis, vos 32 procentai demokratų teigia, kad jie labai didžiuojasi savo nacionaline tapatybe. Tarp respublikonų tokių – net 74 procentai.
Bet juk tai logiška, ar ne? Prezidentas Donaldas Trumpas tarp demokratų – klaikiai nepopuliarus. Jų požiūriu, šalies vyriausybei vadovaujantis asmuo nedaro šaliai garbės, todėl, B. Shapiro nuomone, nieko nuostabaus, kad jie priversti jausti savotišką gėdą. Ir priešingai – respublikonai jaučiasi išdidūs amerikiečiai tik todėl, kad prezidentas – D. Trumpas. Argi jiems nebuvo gėda, kai prezidentavo Barackas Obama?
Tiesą sakant, nebuvo. Net ir prezidentaujant B. Obamai užtikrinta respublikonų dauguma tvirtino, kad labai didžiuojasi būdami amerikiečiai: 2016 m. duomenimis, net 68 procentai. Tais pačiais 2016-aisiais, kai prezidentas buvo B. Obama, tik 45 procentai demokratų sakė, kad labai didžiuojasi būdami amerikiečiai. Išvada – noras ar nenoras didžiuotis savo nacionaline tapatybe nepriklauso nuo to, kas yra prezidentas. Priežasčių, pasak apžvalgininko, reikėtų ieškoti ideologijoje.
Iš čia kyla kur kas rimtesnis klausimas: kodėl tiek daug demokratų vengia atvirai didžiuotis savo šalimi? Taip juk buvo ne visada. Antai Johnas F. Kennedy apie Ameriką kalbėjo kuo gražiausiais žodžiais – skambiai ir patriotiškai, kas šiuolaikiniams demokratams, ko gero, atrodytų paprasčiausiai šovinistiška.
Istoriją mato skirtingai
Kažką, matyt, demokratai prarado. Gal jie nebejaučia nacionalinio pašaukimo? O gal – dar labiau tikėtina – jie nebeįžvelgia nacionalinio gėrio? Respublikonai Amerikos istoriją mato vienaip, demokratai – kitaip. Respublikonai Amerikos istoriją mato kaip šalies, sukurtos laisvei, bet vis dar nesugebančios jos deramai įgyvendinti, istoriją. Amerika jiems – tai šalis, nuolat kovojanti dėl to, kad pirmykštė vizija pagaliau virstų tikrove. Taigi Martino Lutherio Kingo jaunesniojo, nuoširdžiai tikėjusio darnios Amerikos idėja, požiūris respublikonams artimesnis negu tas, kurio laikėsi Malcolmas Little`is, dar žinomas kaip Malcolmas X, kalbėjęs apie nepataisomas amerikietiškos sistemos ydas.
Demokratai, priešingai, Ameriką mato kaip šalį, pastatytą ant vergovės ir netolerancijos, represijų ir pavydo pamatų, kaip šalį, kuri iš viso šio blogio išsivadavo vien didelėmis žmogiškosiomis pastangomis. Respublikonų požiūriu, Pilietinis karas buvo bandymas įgyvendinti Konstitucijos idealus; demokratų įsitikinimu, tai buvo bandymas iš pagrindų perrašyti Konstituciją. Respublikonams rasizmas – siaubinga Amerikos praeities ir dabarties dalis, tačiau pasistengus, jų nuomone, net ir jį galima įveikti; demokratams rasizmas, kaip kad išsireiškė B. Obama, yra dalis amerikietiškosios DNR.
B. Shapiro teigimu, šis požiūrių skirtumas turi labai didelės įtakos patriotiškumo jausmui. Respublikonai didžiuojasi savo šalimi, nesvarbu, kas prezidentas. Kai jie galvoja apie Ameriką, jie galvoja apie George`ą Washingtoną ir Thomą Jeffersoną, Steve`ą Jobsą ir Ronaldą Reaganą; demokratai savo šalimi didžiuojasi tik tada, kai prezidentas – demokratas, nes galvodami apie Ameriką jie galvoja apie Johną C. Calhouną ir Jimą Crow, Harvey Weinsteiną ir Rodney Kingą.
Skirtingai mato ir dabartį
Savo vaikus respublikonai ir demokratai auklėja taip pat skirtingai. Respublikonai Amerikos simboliais didžiuojasi, o demokratus jie verčia jaustis kiek nejaukiai. Štai vienas Harvardo tyrimas atskleidė, kad jei vaikai iki 18 metų bent sykį sudalyvauja Nepriklausomybės dienos minėjime, 4 procentais didesnė tikimybė, kad jie balsuos už respublikonus, ir 2 procentais – kad savo pažiūras įvardys kaip konservatyvias. Kaip nurodo tyrimo autoriai Davidas Yanagizawa-Drottas ir Andreas Madestamas, „Liepos 4-osios šventimas Jungtinėse Valstijose kuria šalies politinį kraštovaizdį – formuoja įsitikinimus ir didina įsitraukimą, visų pirma – Respublikonų partijos naudai“.
Amerika, demokratų požiūriu, yra Donaldo Gloverio „This is America“. Respublikonų požiūriu, Amerika yra Lee Greenwoodo „God Bless The USA“.
Vargu ar artimiausiu metu šį atotrūkį būtų įmanoma sušvelninti – būtent dėl jo įtampa dabar tokia didelė. Politikoje įprasta, kad dvi pusės siekia to paties, tik skirtingomis priemonėmis, deja, šiuo atveju tai nėra taip akivaizdu. Respublikonai nori tokios Amerikos, kuri gyventų pagal savo pirmykščius idealus ir legendas; demokratams jos reikia tokios, kuri atsiribotų nuo visų tų idealų ir legendų. Vis dėlto tai, įsitikinęs B. Shapiro, yra dvi labai skirtingos Amerikos.