„Mes susipažinome Lagose, Nigerijoje, 1995 metais. Tai buvo penktadienio vakaras klube, veiksmas vyko prie biliardo stalo. Aš dirbau medicinos sesele, o jis darbavosi statybų bendrovėje. Susižavėjimą pajutome akimirksniu.
Aš jam daviau savo telefono numerį, tačiau per klaidą jį padiktavau neteisingai, taigi kelias savaites jo nei mačiau, nei girdėjau. Tada mes netikėtai susitikome vėl ir nuo tos akimirkos buvome praktiškai neišskiriami. Jis prisipažino, kad bandė man prisiskambinti.
Viskas rutuliojosi labai greitai, mes susituokėme po trijų mėnesių. Manau, kad tai tiesiog jausmas, kuris užklumpa. Mes abu anksčiau buvome turėję ilgalaikius santykius ir viskas atrodė labai tikra. Viskas klostėsi savaime ir labai natūraliai.
Praėjus dvejiems metams po vestuvių pasaulį išvydo mūsų sūnus. Tačiau aš jau turėjau vyresnį sūnų, ir, kai jam artėjo laikas laikyti bendrojo vidurinio ugdymo egzaminus, aš sugrįžau į Jungtinę Karalystę jam padėti.
Net ir tada aš maniau, kad mūsų santuoka laiminga. Mūsų santykiai klostėsi gerai, nes mus abu jie tenkino. Tai tikriausiai nebuvo tradicinė santuoka, kai abu sutuoktiniai visą laiką gyvena kartu, tačiau tai mums labai tiko.
Mes nuolat palaikėme ryšį. Kiekvieną dieną susirašinėdavome. Draugai vis sakydavo, kad mes tikriausiai bendraujame tarpusavyje daugiau, nei žmonės, kurie gyvena kartu.
Bet 2011 metais jis išvyko į Omaną dirbti, kai tuo tarpu aš likau Jungtinėje Karalystėje, ir nuo tada jo elgsena pradėjo keistis. Jis kalbėjo apie įtampą darbe, kas reiškė, kad jis namo negalės grįžti taip dažnai, kaip įprastai grįždavo. Tad jis grįždavo rečiau ir trumpesniam laikui, nors anksčiau pabūdavo po dvi ar tris savaites.
Tai man įtarimo nekėlė, tačiau mūsų santykiams atsiliepė. Jis man kartojo, kad jaučiasi apimtas depresijos ir kad jam sunku gyventi Omane, o viena iš depresijos priežasčių buvo ta, kad jis taip retai grįždavo namo.
Dabar aš suprantu, kad jis nuolat žaisdavo depresijos korta, nes jam tai suteikdavo erdvės, užuojautos… galbūt išsisukti nuo dalykų, kurių aš nebūčiau taip lengvai toleravusi.
Jis turėjo grįžti namo per 2012 metų Kalėdas. Gruodžio 22 dieną jis man paskambino ir pasakė: „Nevažiuok į oro uostą, aš negrįšiu, esu visiškai paskendęs depresijoje. Buvau nuėjęs pas psichoterapeutą, jis man patarė negrįžti namo.“
Galiausiai jis parvažiavo sausį ir kategoriškai atsisakė kalbėtis apie savo depresiją – tai įplieskė milžinišką ginčą. Tada jis ir paliko namus. Neskaitant teismo, tai buvo paskutinis kartas, kai mes jį matėme.
Jis buvo išsinuomojęs automobilį, nes namo grįžo neįspėjęs, su tuo automobiliu paskui ir išvažiavo. Vyliausi, kad jis galiausiai sugrįš, bet jis negrįžo. Be to, jis neatsiliepė telefonu.
Buvau tikrai susirūpinusi, taigi paskambinau automobilių nuomos kompanijai ir pasiteiravau. Atsiliepusi moteris pasakė, kad jis jau grąžino automobilį. Paskui ji pridūrė: „Aš prisimenu jį nuo Kalėdų, kai jis išsinuomojo kitą automobilį“. Tęsiau pokalbį ir ji prasitarė, kad tada jis išsinuomojo patį brangiausią automobilį automobilių parke, o šįkart paprašė paties pigiausio.
Tada ji tarė: „Aš galiu jums padėti, panašu, kad jis užregistravo automobilį adresu Vakarų Midlandse“. Kadangi aš jai buvau išreiškusi susirūpinimą dėl jo psichinės sveikatos, ji man davė tą adresą.
Aš abejoju, ar be jos kada nors būčiau sugebėjusi sužinoti apie dvipatystę. Tik man taip ir nepasitaikė progos padėkoti jai už tai.
Pagal adresą susiradau telefoną ir paskambinau. Skambutis nukeliavo į balso paštą.
Su kelių draugų, kurie buvo neįkainojami padedantys detektyvai, pagalba, mes išsiaiškinome, kad vyras, gyvenęs tuo adresu, dirbo kompanijai, turinčiai biurus Maskate.
Aš leidau sau svarstyti: „Gerai, tai turėtų būti jo draugai iš Omano, jis tikriausiai sugrįžo į Jungtinę Karalystę, tačiau nesijautė galintis grįžti namo dėl depresijos, todėl apsistojo pas juos“.
Aš pamaniau: „Jis taip stipriai apimtas depresijos, nemanau, kad jis galėtų būti pakankamai psichiškai pajėgus užmegzti romaną ir visa tai nuslėpti“. Taigi, visa tai pamiršau.
Galiausiai nusprendžiau susisiekti su Maurice’u. Pamaniau, kad jeigu tu gali palikti šeimos namus net neatsisveikinęs su savo sūnumi, kuris buvo tuo metu namuose, tai tu net nepriklausai šiai šeimai. Tada aš pradėjau skyrybų procesą.
Aš taip pat buvau mačiusi „Facebook“ puslapyje 2013 metų balandį įkeltą jo seserų ir jų dukrų nuotrauką Maskate, ir viena iš jo sesių dėvėjo galvos puošmeną (angl. fascinator, red.). Tai buvo viena iš tų įkyrių abejonių, kuri man prilipo.
Aš draugės paklausiau: „Juk nemanai, kad jis vedė?“ Nors puikiai suvokiau, kaip absurdiškai tai skamba. Mano draugės juokėsi ir sakė, kad aš kalbu nesąmones.
Nesužinojau tiesos dar visus metus.
Nusprendžiau paskambinti tuo numeriu dar kartą, apsimesdama esanti iš automobilių nuomos kompanijos. Tada aš tariau: „Ar galėtumėte man pasakyti savo vardą ir kas jūs esate Maurice’ui?“
Vyras atsakė: „Aš jo žmonos brolis“.
Taigi aš dar kartą paskambinau, kalbėdama jau savo vardu, tada atsiliepė moteris. Pasakiau jai: „Nesuprantu, kodėl tas vyras sakė, kad yra Maurice’o žmonos brolis“. Atsiliepusi moteris atsakė: „Nes jis vedęs mano seserį“.
Prisimenu, kad išgirdusi šiuos jos žodžius ėmiau siaubingai drebėti. Turėjau uždėti ranką ant rankos, laikančios telefoną, kad jo neišmesčiau.
Pasiklausiau: „ Ar čia tas pats Maurice’as Gibney iš Liverpulio?“ Aš jį apibūdinau, ir moteris atsakė teigiamai, o po to paklausė: „Kas jūs tokia?“
Atsakiau: „Aš jo žmona“. Kitoje ragelio pusėje įsivyravo tyla.
Nežinau, kaip aš visa tai apdorojau. Buvo labai sunku visu tuo patikėti. Kaip jis galėjo vesti kitą moterį, vis dar būdamas susituokęs su manimi?
Kažkaip, būdama moteris ir motina, tu gyveni toliau. Žinoma, tuo metu aš nieko nežinojau apie tuos santykius ir kaip ilgai jie buvo susituokę, taigi aš informavau savo advokatą.
Maurice’as buvo pasakęs savo šeimai, kad mes jau kurį laiką buvome išsiskyrę, kad aš buvau ta išprotėjusi asmenybė, besielgianti piktavališkai, kai sužinojau, kad jis veda antrą kartą.
Po kelių dienų, vidury nakties, negalėdama užmigti, aš pagalvojau: „Turiu sužinoti apie tai daugiau“.
Peržiūrėjau „Facebook“. Radau tos moters puslapį ir ant jo paspaudžiau. Jos profilio nuotraukoje buvo matyti ji, apsirengusi vestuvinę suknelę ir bučiuojanti mano vyrą. Tada aš ir sužinojau, kad jie susituokė 2013-ųjų kovą, po dviejų mėnesių nuo jo išėjimo iš namų. Matyti visa tai buvo tiesiog… Vis dar negaliu apibūdinti to, ką tada jaučiau. Aš buvau visiškai sukrėsta. Aš žiūrėjau į nuotrauką ir žinojau, kad tai buvo jis.
Kreipiausi į teismą. Prašiau teisėjo apsvarstyti šią dvipatystę ir atidėti teismo posėdį, tačiau teisėjas atmetė prašymą ir pasakė: „Jei manote, kad jis elgiasi gigamiškai, eikite į policiją ir pateikite skundą“. Kitą dieną būtent tai ir padariau.
Kai jis buvo nuteistas už dvipatystę, jam buvo skirta šešių mėnesių kalėjimo bausmė, atidedant jos vykdymą dvejiems metams.
Jo antroji žmona taip pat buvo auka, tačiau visiškai kitaip, nei aš. Kai jie susipažino, jis jai prisistatė esantis išsiskyręs vyras. Parašiau labai trumpą ir mandagų laišką, nusiunčiau dokumentus iš teismo posėdžio su prierašu: „Man nemalonu pranešti, kad jūs įžengėte į bigamišką santuoką su mano vyru. Aš įsitikinusi, kad jums tai labai sunku skaityti, kaip kad man sunku tai rašyti“.
Jis yra tikras apgaulės, suktybės ir manipuliacijos meistras, tad visiškai tikiu, kad jis tikriausiai įtikino savo naująją žmoną, kad aš esu viso labo išprotėjusi buvusi žmona.
Manau, kad iš dalies visa tai galima paaiškinti tokių vyrų, kaip jis, juntamu poreikiu manipuliuoti ir kontroliuoti. Jam tai tikriausiai puikiai sekėsi.
Kam jam sugriauti savo šeimą? Jo sūnus nematė savo tėvo jau šešerius metus. Nežinau, kodėl jis nepasirinko paprasčiausio varianto ir tiesiog nepasakė: „Aš skiriuosi su tavimi“, ir kodėl jis pasirinko griovimo ir tyčinio savo šeimos skaudinimo kelią. Aš niekada to nesužinosiu.
Galutiniame skyrybų nuosprendyje apygardos teisėja rėmėsi 56 apgaulės atvejais, kurie jai yra žinomi, nors ji įtarė, kad nesąžiningo elgesio atvejų būta dar daugiau.
Jis taip ir nepateikė pilnos informacijos apie banko sąskaitas. Mes išsiaiškinome, kad jis nuslėpė informaciją apie paveldėjimą. Pateikti banko išrašai jam net nepriklausė, tai buvo net ne jo banko sąskaita.
Jis melavo apie savo atlyginimą, melavo nesustodamas. Dėl to aš dar kartą kreipiausi į teismą, siekdama įrodyti, kad pirminis susitarimas buvo grįstas apgavikiška informacija, dėl ko teisėja man priteisė jam priklausančią šeimos namų dalį.
Egzistuoja sistema, leidžianti šeimos teisėje vykdyti teisingumą, tačiau nėra mechanizmo, kuris tai įgyvendintų. Visi sukčiavimo atvejai, melavimas teismui – visa tai lieka nenubausta. Teismai nesiima jokių veiksmų ir tai yra labai didelė klaida.
Per antrąją bylą patyriau nuostolių – įsiskolinau 58 tūkstančius svarų. Esu medicinos seselė ir neturiu 58 tūkstančių. Visi mano teisiniai mokesčiai apmokėti kreditinėmis kortelėmis. Apygardos teisėja nurodė jam apmokėti šias išlaidas per keturias dienas. Jis neapmokėjo. Jis ir dabar vis dar neapmokėjęs.
Jaučiuosi dėkinga, kad jis išnyko iš mūsų gyvenimų. Tai vyras, kurį mylėjau ir kurį vaikai mylėjo kaip tėvą, tačiau jis išdavė mus visais lygmenimis.
Neleidžiu sau jausti jo atžvilgiu kokių nors jausmų. Nemeluočiau sakydama, kad niekinu jį, tačiau nesinešioju šios minties galvoje. Paleidau tai.
Sutikau žmogų, kuris puikiai sutaria su mano sūnumis ir tai labai svarbu. Mano sutiktas žmogus išties mielas, jis verčia mane jaustis laiminga“.
