Žemaitijos sostinė – tvirta savo tradicijomis ir nepalenkiama užsispyrusiais, identitetą vertinančiais gyventojais. Išsaugota autentiška ir kasdien vartojama tarmė kraštui suteikia išskirtinumo. Ne kiekvienas atvykėlis iškart perpras tarmišką šnektą ir vietinių pasirokavimus. Telšiškiai nedaugžodžiauja, bet visada pasitinka vaišingai. Atvykęs nustemba ne vienas, kad čia vis dar galima paragauti autentiškų žemaičių patiekalų: cibulynės, kanapių spirginės, šiupinio su kiaulių knyslėmis ir uodegomis, pusmarškonės košės, kastinio... Visas kasdienis gyvenimas Telšiuose pulsuoja žemaitiška dvasia.
Todėl jau įvažiuojant į miestą svečius pasitinka žemaitiškas užrašas „Telšē – Žemaitėjės suostėnė“. Reikšmingiausius istorinius įvykius metalo plastikos darbais žemaičiai įamžino Didžiojoje žemaičių sienoje, o visą Žemaitijos istoriją pasakoja Telšių Šv. Antano Paduviečio katedros durų reljefinė metalo plastikos kompozicija. Svarbiausią žemaičių pergalę įprasmina pačių gyventojų lėšomis pastatytas didingas paminklas, skirtas Durbės mūšiui. Kasmet, liepos 13 – ąją, visame mieste suplazda šimtai Žemaitijos vėliavų su stiprybės simboliu – meška. O jų, pasislėpusių įvairiomis formomis, Telšiuose net 48!
Tradiciškai, per Šv. Antano atlaidus, visas miestas pasipuošia bijūnais. Ši gėlė – Žemaičių sostine tituluojamų Telšių simbolis. Išsiskleidę bijūnai pakvimpa ne tik gyventojų kiemuose, bet ir parduotuvių vitrinose, įstaigų langinėse, bažnyčių altoriuose, praeivių plaukuose ar švarko atlapuose.
Mieste likę išskirtiniai architektūriniai ženklai primena apie itin turtingą žydų kultūros istorijos palikimą. Įvairiaspalvę krašto istoriją taip pat liudija ir vienintelė Lietuvoje kubizmo stiliaus Šv. Mikalojaus cerkvė. Skaudžią praeitį mena 1991 m. Rainių Kančios koplyčia.
Telšiai – savito istorinio, etnokultūrinio Lietuvos regiono – Žemaitijos – centras, pelnęs Europos miesto – perlo titulą, nominuotą kaip patraukliausia turizmo vietovė. Vis dažniau vadinamas menų miestu. Žingsniuojant vingiuotu sutvarkytos Masčio ežero pakrantės taku, akį traukia ant Žaliosios kalvos stūksantis Žemaičių muziejus „Alka“, Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultetas, Menų inkubatorius. Miesto centre jaukiai įsikūręs Telšių miesto amfiteatras, ant Insulos kalvos puikuojasi dominuojantis miesto panoramoje sakralinis kultūrinis kompleksas su katedra, vyskupų rūmais, seminarija, Karolinos Praniauskaitės viešąja biblioteka, Kultūros centru, Žemaitės dramos teatru. Rytiniame horizonte – ramybe alsuojantis Zakso kalnas, kurio didybe pasimėgauti galima plaukiojant laiveliais Masčio ežere. Apsilankyti traukia Žemaitijos kaimo ekspozicija su senove menančiais eksponatais ir edukaciniais užsiėmimais. Telšių pašonėje – legendomis apipintas Džiugo piliakalnis.
Miesto grožį ir išskirtinumą kuria darni bendruomenė, patys žmonės: savo darbais, gražiomis iniciatyvomis, ambicingais siekiais, turbūt todėl, kad žemaičiai vadovaujasi liaudies išmintimi ir prieteliams primena: „Kon dara, veiziek gala“.
1924 metais, kaip rodo archyvinė medžiaga, Žemaitijos sostinėje Telšiuose pradėjo veikti Telšių pieninė. Tuomet ji atrodė gana galinga: gamino kietąjį sūrį DŽIUGAS, sviestą, varškę, grietinėlę, net išrūgų šampaną. Tai – „ Žemaitijos pieno" produkcijos pradžia.
Už kelių metų 100 veiklos metų sukaktį švęsiantis „Žemaitijos pienas" gali pasigirti ne tik ilga, bet ir turtinga istorija. Plačiame produkcijos sąraše, ne tik gausybė apdovanojimų, tačiau ir didžiuotis verčiantys faktai, pavyzdžiui, 1986 metais pirmieji pradėjo gaminti glaistytus varškės sūrelius, kurie jau daugiau nei 30 metų yra lietuvių mėgstamiausių desertų sąraše.
Užsakymo nr.: PT_78580133