Apie mažytės Estijos ryžtą kovoti su ateinančiais iššūkiais žurnalui „Politico“ rašo žurnalistė Molly K. McKew. Pateikiame jos įžvalgas:
Panašu, kad niekas Vakarų aljanse nelaukia ateinančių kelerių metų.
NATO viršūnės susitinka Briuselyje lydimos nesuinteresuoto Donaldo Trumpo žvilgsnio, prieš jam išskrendant į susitikimą su Vladimiru Putinu Helsinkyje. Viso to fone, britų premjerė Theresa May, kurios dar laukia neišvengiama kaktomuša su plytų siena pavadinimu „Brexit“, pirmiausia susitinka su Angela Merkel, tuomet su Donaldu Trumpu. Visa tai tebūtų eilinė politikų diplomatinio pozavimo prieš kameras fotosesija, tačiau šiomis aplinkybės tai grasina sujaukti tarptautinę tvarką, kuri įtvirtino JAV lyderystę pasaulio scenoje nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos.
Kol prezidentas ir kai kurie Respublikonai siunčia raminančias žinutes Kremliui, pats D. Trumpas save mato kaip NATO trikdytoją. Keletą savaičių prieš NATO viršūnių susitikimą jis nuolat užvažiuodavo sąjungininkėms dėl jų gynybos išlaidų. Kaip atsvarą tam, JAV galią įtvirtinusio trans-Atlantinio aljanso rėmėjai pasinėrė į informacinę kampaniją, trimituodami apie didėjančias sąjungininkų gynybos išlaidas.
Visą tai, kaip įprasta, lydėjo išankstinės apžvalgos apie aljanso silpnąsias vietas, tarp kurių minimas Suvalkų koridorius, jungiantis Lenkiją ir Lietuvą. Ir, kaip įprasta, į šiaurę nuo šio koridoriaus esantys sąjungininkai lieka susikoncentravę į tai, kas svarbiausia: į būtiną ir fundamentalią NATO transformaciją.
Praėjus beveik 10 metu nuo Rusijos invazijos į Gruziją 2008-ųjų rugpjūtį akivaizdu, kad NATO vis dar turi pasimokyti iš sąjungininkų su didesne kovos prieš įvairių formų Rusijos agresiją patirtimi. To priešakyje yra partneriai Estijoje, kurie, kitaip nei gruzinai, nuo pat 2004-ųjų yra pilnaverčiai NATO nariai.
Estijos gynybos mentalitetą apibrėžia garsiai neįvardintas dvilypiškumo principas. Kad išgyventum, turi integruotis: Estija, Latvija ir Lietuva veikė vieningai, kad pasiektų NATO ir Europos Sąjungos narystę ir toliau kartu bendradarbiauja su JAV ir NATO „B3“ formatu. NATO sutartis apibrėžia, kad visos aljanso narės turi atskubėti į pagalbą užpultai narei. Tačiau jei maža šalis siekia išlikti, ji turi ruoštis scenarijui, kuomet ji ir vėl turės viena pati atlaikyti Rusijos agresiją. Tam tiesiog turi būti pasiruošta.
Šis dvilypiškumas – stovėk kartu, bet būk pasiruošęs kautis vienas, – daro įtaką ir JAV vaidmeniui regione. Tai taip pat formuoja naują modelį dėl mūsų įsitraukimo į priešakines valstybes: Gynyba turi būti aljanso vedama, tačiau taip pat būti hiperlokali.
Mintis, kad Estija, kurios gyventojų skaičius tik nežymiai viršija Rusijos kariuomenės personalo skaičių ir kuri neturi rimtų pajėgumų pasipriešinti galiai ore ar rusų šarvuočiams, kaip nors galėtų atlaikyti Rusijos puolimą, šiapus Atlanto daug kam gali atrodyti kaip nerimta diskusija. Tačiau Estija turi tokių resursų, kurie yra tokie pat geidžiami, kaip sparnuotosios raketos ar tankai – valią priešintis ir mobilizuotą populiaciją. Šalyje, kur gyvena vos 1,3 mln. gyventojų, 60000 yra pilnai pasiruošę ir tarnauja kariuomenėje, arba yra rezerve. Šio žmogiško elemento negalima nuvertinti, estai tebeturi labai ryškius prisiminimus apie okupacijos kainą, kurie smarkiai paaštrina jų strateginį planavimą netikėtais aspektais.
Tai reikšminga priežastis, kodėl JAV specialiosios pajėgos skyrė naujų resursų Baltijos šalių regionui. Norima pasimokyti iš vietinės patirties ir pakeisti pačios Amerikos požiūrį į Rusijos grėsmę, įgauti įgūdžių, kaip susidoroti su hibridinėmis grėsmėmis.
Neseniai vieną lietingą popietę Taline po monumentu su Estijos laisvės kryžiumi susitikau su pulkininku Riho Uhtegi, Estijos specialiųjų operacijų pajėgų vadu, su kuriuo aptarėme Rusijos grėsmę bei naujus atgrasymo būdus.
„Žmonės kalba, kad Gruzijoje vyko penkių dienų trukmės karas, tačiau jis nesitęsė penkias dienas. Hibridinė kampanija prasidėjo gerokai anksčiau, bet niekas nenorėjo to matyti“, – aiškina R. Uhtegi.
R. Uhtegi pasižymi neįprasta patirtimi. Jo biografija, įskaitant pogrindinį pasipriešinimą ir karinę žvalgybą bei kontržvalgybą, atrodo tarsi romano apie sovietų šnipus scenarijus. Žurnalistei jis pasakoja anekdotą apie tai, kaip 1994-aisiais Estiją paliko paskutiniai tankai – nė vienas estas nenorėtų šio proceso pakartoti.
Štai todėl, prabėgus beveik trims dešimtmečiams po to, kai jis padėjo suformuoti pirmuosius karinius dalinius, vėliau virtusius Estijos gynybos lyga (estiškai – Kaitseliit), pradėsiančius ruoštis netrukus vėl nepriklausoma tapsiančios Estijos gynybai, R. Uhtegi ir toliau dirba tam, kad užtikrintų, jog Estijos pasiruošime kovai yra pakankamai netradicinio mąstymo, mat toji kova gali virsti neįprastu hibridiniu konfliktu.
„Šiuolaikinio karo prigimtis yra asimetriška. Sudėtinga rasti priešo pajėgas, jas atpažinti ir sunaikinti. Bet būtent tam mes turime ruoštis čia. Lygiai taip pat kaip Afganistane ar Irake, tik čia“, – aiškina R. Uhtegi.
Kaip ir dauguma jo kartos estų, R. Uhtegi skatina ir motyvuoja asmeniniai dalykai, susiję su jo šalies istorija.
„Visi mes turėjome vieną senelį, kuris prisiminė nepriklausomybės laikus. Jie pripildė mūsų galvas istorijų apie tą laikotarpį“, – sako R. Uhtegi, pasakodamas apie tai, kaip augo sovietinės okupacijos metu. Kitų senelių likimas lieka nutylėtas – jie buvo nužudyti sovietų ar mirė gulaguose. Be aukų, kurių šalis neteko karo metu, iki Stalino mirties 1953-aisiais buvo ištremta daugiau nei 10 procentų Estijos gyventojų.
„Devintojo dešimtmečio pabaigoje po tarnybos sovietinėje kariuomenėje išvykome į tolimą kaimą prie Afganistano ir Uzbekijos sienos. Žmonės šioje vietoje buvo girdėję apie mūsų protestus dėl nepriklausomybės ir Estiją įsivaizdavo kaip laisvės simbolį. Aš buvau išties nustebintas. Pats dalyvavau tuose protestuose, nes dalyvauti buvo tiesiog būtina. Mes visi dalyvavome. Bet dabar suprantu, kiek daug žmonėms tai reiškė“, – prisimena R. Uhtegi.
„Kai sugrįžau, sapnavau tokį sapną. Visai šalia mano gimtojo miesto vyko mūšis. Mes prieš rusus. Aišku, mūsų organizacija buvo prasta. Tarp kalvų netoli Elvos buvo iškasti grioviai. Visi mano draugai buvo ten. Rusai artėjo iš pietinės pusės – nuo Valgos. Daugelis mūsų žuvo. Aš aiškiai užuodžiau kraują ir ginklus. Paėmiau Kalašnikovo automatą iš žuvusio rusų kario ir šaudžiau į juos. Tuomet mes bėgome ir slėpėmės miške. Mus medžiojo. Iš pradžių buvome būrys, paskui likome keliese. Galiausiai likau vienas ir bėgau. Tuomet supratau, kur bėgu. Į jūrą“, – pasakojo R. Uhtegi.
Sovietmečiu Estijos krantai buvo griežtai kontroliuojami, kad niekas nepabėgtų į Suomiją ar Švediją.
Karininkas tęsia savo sapno pasakojimą: „Kai nusigavau ten, jau buvo vakaras, saulė nusileido, jūra buvo rami. Vandenyje pamačiau balto laivo atspindį (Estijoje balti laivai yra vilties ir laisvės simbolis. Okupacijos metu jie simbolizavo viltį, kad Vakarai galiausiai atskubės gelbėti Estijos). Jau iki liemens buvau vandenyje. Stovėjau ten su tuščiu automatu rankoje. Už nugaros miške girdėjau šunis ir rusų šauksmus. Jie artėjo. Buvau pasirengęs šokti į laivą, tačiau stabtelėjau ir pagalvojau. Čia yra mano namai. Aš turiu pasilikti, kas benutiktų. Mano vieta čia“.
„Kai pabudau, buvau labai paveiktas šio sapno. Vis dar galėjau jį užuosti ir matyti. Taip džiaugiausi matydamas, kad sapne žuvę mano draugai yra gyvi. Tai buvo lūžio taškas. Pamačiau, ką reikia daryti: turiu kurti savo tėvynės laisvę. Tad radau būdą ir vėl kovoti.
Netrukus po to R. Uhtegi drauge su kitais sukūrė pirmuosius karinius dalinius.
Pasakodamas šią istoriją, jis atrodė gerokai sutrikęs. Tačiau mane sukrėtė kiekvienas žodis. Jis yra ne vienintelis estas, pasakojęs istoriją apie sapnus, kurie leido suvokti, ką reikia daryti. Šios vietos gynyba yra šventa pareiga – ypač nepriklausomybės kartos žmonėms.
Kaip tik šitai, R. Uhtegi nuomone, paprastai per menkai akcentuojama visose publikacijose, kurių autoriai kalba apie Baltijos šalių pažeidžiamumą galimo Rusijos įsiveržimo atveju.
„Ar žinote, kodėl Rusijai nepavyko užimti Tbilisio 2008-aisiais? – paklausė R. Uhtegi – Juk buvo visai šalia, tik per 50 kilometrų ar panašiai, be to, niekas jų nestabdė.“
Kadangi pati ne vienus metus praleidau Gruzijoje, į šį klausimą atsakymą žinojau: to neįvyko todėl, kad gruzinai – tikri bepročiai. Išgirdęs tokį paaiškinimą, R. Uhtegi tik skambiai nusijuokė: „Taip, būtent. Gruzinai yra bepročiai – jie būtų kovęsi. Mintis apie nelaimėtą kovą Tbilisyje, kai susiduria nevienodo svorio jėgos, Rusijai buvo nepriimtina.“
„Panašios diskusijos vyksta nuolatos. Pavyzdžiui, sakoma, kad prie Talino rusai galėtų atsirasti per porą dienų... Galbūt. (Estijos sostinė yra maždaug už 200 kilometrų nuo Rusijos sienos) Tačiau visos Estijos per porą dienų jie vis tiek neužims. Iki Talino jie nusigaus, tačiau eidami jų pėdomis mes atkirsime visas jų komunikacines ir tiekimo linijas – viską, – toliau dėstė jis, žiūrėdamas į mane tuo kiek paklaikusiu žvilgsniu. – Per dvi dienas iki Talino jie nusigautų. Tačiau Taline jie mirtų. Ir šitai jie žino. Už kiekvieno kampo, kiekviename žingsnyje jų lauktų ugnis.“
Estijos karinėje doktrinoje ir iš tiesų raginama suduoti atsakomąjį smūgį invazijos atveju. Prisiminiau ankstesnį pokalbį apie generolą Aleksandrį Einselną – iš okupuotos tėvynės pasitraukusį ir 35 metus JAV pajėgose ištarnavusį estą, vėliau paskirtą pirmuoju nepriklausomybę atgavusios Estijos kariuomenės vadu. Tąsyk aptarėme A. Einselno paskelbtą bendrąją instrukciją Nr. 1, nurodančią, kad bet kokios vėlesnės invazijos į Estiją atveju gynybos pajėgos privalo be jokių papildomų įsakymų „pademonstruoti aktyvų pasipriešinimą agresoriui“ ir nenutraukti jo tol, kol tai padaryti nenurodys išrinktas šalies prezidentas.
„Visiems karininkams jis įsakė nedelsiant duoti atkirtį, jei rusų pajėgos kirstų Estijos sieną. Nė vienas paskesnis Estijos karinių pajėgų vadas nedrįso šio nurodymo atšaukti“, – tikino R. Uhtegi ir pridūrė manąs, kad kaip tik šis nurodymas ir tapo naujosios karininkų kartos ugdymo pagrindu.
Invazijos grėsmė atrodo kur kas mažiau egzistencinė žvelgiant iš Jungtinių Valstijų, kuriose niekas nė girdėti negirdėjo, kaip elitinių karinių pajėgų vadas kalba apie planą, kurį turėtų vykdyti jo šeima krizės atveju. Tokio tipo programos, pasak R. Uhtegi, buvo sudarytos kiekvieno karininko šeimai ir per okupaciją, ir dabar. Labai svarbus tų, kurie kovoja, supratimas, be to, jie turi būti tikri, kad šeimos ir be jų žinos, kaip užsitikrinti bent santykinį saugumą.
„1991 metais tikrai netikėjome, kad kas nors ateis į pagalbą, – sakė R. Uhtegi. – Net po nepriklausomybės atkūrimo niekas juk nesiryžtų tuojau pat pardavinėti Estijai ginklų. Taigi, aš žinojau kokį ginklą turi kiekvienas mano vadovaujamų dalinių karys, žinojau, kiek yra šovinių. Turėjome tikėtis taikaus pereinamojo laikotarpio. Bet tai įmanoma tik neprarandant ryžto kovoti.“
Pastaroji mintis ir dabar tebėra NATO sąjungininkių debatų objektas. Svarstomas klausimas, ar matomas noras ir pasirengimas kovoti su rytine kaimyne paveiktų Rusiją kaip atgrasymo priemonė, ar kaip provokacija, kurią atpažinęs paranoja sergantis Kremlius būtinai sureaguotų, be to – ypač ūmiai. Kad ir kaip būtų, Estijoje pagrįstai manoma, jog šalies gynybinių pozicijų susilpninamas siekiant nuraminti Rusiją visada yra klaidingas žingsnis.
Gynybos lyga tapo atraminiu Einselno „aktyvios rezistencijos“ pagrindu. „Kaitseliit“ savo veiklą pradėjo dar prieš Estijai paskelbiant apie savo nepriklausomybę nuo SSR pradžioje veikadma kaip pusiau pogrindinė organizacija. Jos nariai perėmė senus ginklus, naudotus dar miško brolių, dešimtmečiais pogrindyje besipriešinusių sovietų valdžiai. R. Uhtegi man papasakojo istoriją apie seno partizanų kulkosvaidžio modernizavimą ir pritaikimą tam, kad būtų galima panaudoti pistoleto šovinius, kurių tuomet jis turėjo pakankamai. Puikiai jį įsivaizdavau jį kur nors Aidaho kalnuose ir laimingai organizuojantį kokią nors sukarintą grupuotę. Tam tikra prasme „Kaitseliit“ mentalitetas tai puikiai atitinka.
Kuomet Estija suformavo naują valdžią ir ėmė burti kariuomenę pasigirdo kalbų, kad galbūt vertėtų išardyti Gynybos lygą. „Tačiau „Kaitseliit“ kilo iš žmonių. Žmonės jos norėjo. Jie jos tebenori. Todėl mes turime baigti jos transformaciją atgal į tai, kuo ji buvo pradžioje“, – sakė R. Uhtegi. Jo požiūriu, tai savanoriavimo principu grįsta, iš esmės partizaninė organizacija, kuri remiasi vietos ištekliais ir geba pritaikyti įvairaus pobūdžio įgūdžius, reikalingus identifikuoti ir apsiginti nuo hibridinių grėsmių.
R. Uhtegi akyse, Estija jau seniai yra konflikto su Rusija būsenoje. „Visi konfliktai tarp Estijos ir Rusijos yra hibridinio pobūdžio. Taip buvo 1924-aisais, taip buvo ir 2014-aisais“, – kalbėjo jis. 1924 metais ankstesnė „žaliųjų žmogeliukų“ versija infiltravosi į Estijos teritoriją iš Sovietų Sąjungos, bandydami pakeisti demokratiškai išrinktą valdžią komunistiniu rėžimu. Jų pastangos žlugo dėl keletos nelemtų įvykių sekos, kurių epicentre buvo „Telegraf“ viešbutis Taline. Apie 1924 perversmą tikriausiai nebūsite girdėję, jei daugiau laiko nepraleidote Taline. Tačiau tai tik puikiai iliustruoja faktą, kiek nedaug išties žinoma apie Kremliaus metodus. Mes patys dažnai paprasčiausiai pamirštame pamokas, kurias tokie žmonės, kaip R. Uhtegi išmoko dar ir dar kartą.
Norint apsiginti nuo hibridinių grėsmių būtina sukurti žmogiškojo pasipriešinimo mechanizmą, kuris pasikliauja žmonių gebėjimais, valia ir žinojimu, kaip elgtis įvairiose situacijose. Estijoje tai įkūnija trys šakos: „Kaitseliit“, Estijos specialiosios pajėgos ir civiliai gyventojai.
„Kaitseliit“ buvo įkurtas pasipriešinti hibridinėms grėsmėms, grėsmėms, kylančioms iš vidaus“, – tvirtino R. Uhtegi. (Amerikos sąjungininkai Baltijos šalyse nešvaistė laiko abejojant, kad Kremlius naudojasi jų gyventojais siekdamas jais manipuliuoti bet kokiomis įmanomomis priemonėmis) Jis tiki, kad pirminės „Kaitseliit“ funkcijos, tokios kaip planavimas ir inovacijos, turi būti pilnai atstatytos. Ir šis procesas, vedamas dabartinės „Kaitseliit“ vadovybės, jau yra prasidėjęs. „Teritorinė gynyba turi būti labai lokali. Tai turi būti mūsų atsakomybė. Šio kaimelio, šio miestelio, šio tilto, šios upės, šio žemės lopinėlio gynyba. Žmonės turi patys apsiginti. Jie pažįsta teritoriją ir žino, kaip ją išnaudoti“, – sakė vyras. „Kaitseliit“ yra pagrindas išnaudoti vietos pranašumą – o tada, krizės metu, padėti gali jau kiti apmokyti vyrai ir moterys.
Estijos specialiosios pajėgos, kurios, R. Uhtegi teigimu, dalijasi tokiomis pačiomis vertybėmis su elitinėmis JAV pajėgomis, tokiomis kaip Žaliosios beretės, turi išskirtinę misiją greta reguliarių gynybos pajėgų: tai veiksmo krypties nustatymas, specialioji žvalgyba ir parama kariuomenei. (Man buvo sakyta, kad Estijos specialiąsias pajėgas amerikiečių kolegos vertina kaip itin įgudusias). „Tačiau mes taip veikiame kaip pasipriešinimo kurstytojai. Taikos metu mūsų misija yra paruošti nacionalinį pasipriešinimą prieš bet kokį priešą“, – sakė R. Uhtegi.
Karys įsitikinęs, kad norint atremti Rusijos grėsmę reikalingas kiekvieno esto, ne tik kariuomenės, dalyvavimas. „Blogiausias dalykas yra panika. Mes stengiamės paaiškinti žmonėms: karo atveju pasipriešinimas prasideda dabar. Jis prasideda mūsų atsparumu. Mes turime būti pasiruošę viskam ir mokyti žmones, kaip elgtis, jei kas nors atsitiktų“, – tvirtino pašnekovas.
Civilių vaidmuo šioje sistemoje turi tris funkcijas: pasiruošk, išgyvenk, priešinkis. Pasiruošk, nes tu turi žinoti, ko iš tavęs gali reikėti krizės atveju. Išgyvenk, nes išgyvenimas yra ne tik karinis apibrėžimas, jis būtinas visiems. Ką tau daryti karo atveju, kad priimtum geriausius sprendimus išgyventi. Priešinkis, nes tau būtina suprasti, kaip tą daryti net ir nežinant, ar pagalba ateina, arba už kiek laiko jos sulauksi.
Vertinant šiais aspektais, atgrasymas yra netgi svarbesnis civiliniu, o ne kariniu aspektu. Ir ši kolektyvinės ir žmogiškosios gynybos samprata vis labiau įsivyrauja regione. Ją dar labiau sutvirtina ir Pentagono įžvalgos apie efektyviausią gynybos scenarijų regione Rusijos agresijos atžvilgiu. Mūsų karinių pratybų scenarijus atspindi tai, ką Pentagono planuotojai priima, kaip duotybę: jei rusai puls, mes turime žinoti, kaip Baltijos regioną atsiimti iš priešo rankų, o ne kaip jį apsaugoti. R. Uhtegi tai žino, kaip ir kiekvienas estas.
„Tai visada buvo kova dėl širdžių ir protų, – sakė jis, – Tie, kurie tiki, yra patys vertingiausi“. Todėl Estija nuosekliai dirba kurdama naują tikinčiųjų kartą.
Kremlius įsiveržė į Gruziją tam, kad užkirstų šiai kelią į NATO. Rusija naudoja skirtingus metodus tam, kad to paties pasiektų Ukrainoje, o tada pasikėsino į Juodkalnijos premjero gyvybę, paskutinę minutę bandydami pasiekti tą patį. Visa tai tik išryškino Kremliaus paranojišką baimę dėl to, kad buvę vasalai siekia apsiginti nuo Rusijos agresijos.
Baltijos šalys priklausė tai grupei, kuri sėkmingai pabėgo, kuomet Rusija buvo silpna ir pažeidžiama. Tačiau taip atsitiko dėl to, kad jos išliko fokusuotos it lazeris tam, kad jų pabėgimas iš po Geležinės uždangos būtų amžinas. Ir jos geriau nei kas nors kitas supranta, kad mes esame įsukti į mirtiną šokį su V. Putinu ir jo augančiu bei iracionaliu nesaugumo jausmu. Įsprausti tarp minties, kad net ir mažiausias apsiskaičiavimas dėl NATO sąjungininkės gali atvesti iki totalaus karo ir supratimo, kad būtina stiprinti atgrasymo priemones, kad toks apsiskaičiavimas neįvyktų.
D. Trumpo susikoncentravimas ties gynybos išlaidomis praleidžia faktą, kad tokie sąjungininkai, kaip Estija ne tik skiria 2 proc., tačiau ant savo pečių neša neproporcingai didelę NATO ideologinę naštą – valią priešintis.
„Aš nežinau, kas būtų, jei Rusija iš tiesų pradėtų puolimą, – sakė R. Uhtegi, – Tačiau galiu užtikrinti, kad kiekvienas estas priešintųsi“.