Neišnaudoti Lietuvos turtai: tai išspręstų daugelį šalies problemų

Viena po kitos Europos šalys pasitvirtina nacionalines bioekonomikos plėtros strategijas – kitaip tariant, teikia prioritetą ekonomikai, kurioje neatsinaujinantys ištekliai keičiami atsinaujinančiais. Apie bioekonomikos plėtrą Lietuvoje dar tik svarstoma. Specialistams užduodame klausimą: kuo ir kodėl bioekonomikos plėtra būtų naudinga Lietuvai?

Bioekonomikos variklis – turtai, kurių lietuviams netrūksta

Žemės ir jūros biologiniai ištekliai gali būti naudojami kaip maisto ir pašarų, pramonės ir energijos gamybos žaliavos, o tai apimanti ekonomika pažįstama bioekonomikos vardu. Ji apima ir platų atliekų panaudojimą kaip cheminių trąšų pakaitalą arba žaliavą bioenergijai gaminti.

Bioekonomikos tyrimų sritis dar jauna, tačiau pastaruoju metu Europos Sąjungoje yra laikoma viena iš prioritetinių. ES strategija bioekonomikos klausimu buvo parengta 2012 m., šiuo pavyzdžiu pasekė ir JAV.

Skandinavija ir kai kurios kitos Europos šalys jau spėjo pasitvirtinti savo nacionalines bioekonomikos plėtros strategijas, kitos šalys tokią galimybę dar analizuoja.

Bioekonomikos strategiją Lietuvai rengusi Aleksandro Stulginskio universiteto (ASU) profesorė Vlada Vitunskienė teigia, kad rasti įvairių bioekonomikos plėtros Lietuvoje argumentų nėra sunku.

„Lietuva turtingiausia tais gamtiniais ištekliais, kurie tinkami biomasei gaminti. Tai – žemės ūkio naudmenos, miškai ir vandenys. Iškastiniai neatsinaujinantys ištekliai Lietuvoje labai riboti. Kita vertus, Lietuva daug eksportuoja mažą pridėtinę vertę turinčios biomasės – grūdų, medienos. Jie, plėtojant bioekonomiką vietoje, būtų perdirbti į pramoninius didelės pridėtinės vertės biogrįstus produktus, pagamintus vien ar dalinai iš biologinės kilmės žaliavų“, – aiškina profesorė.

Taip pat ji atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvoje, vertinant pagal įmonių dydžio statistikos duomenis, vyrauja mažas ir vidutinis verslas, tad nišinių didelės pridėtinės vertės biogrįstų produktų gamyba gali tapti vienas iš konkurencingumo stiprinimo būdų.

Anot profesorės, iki 2030 m. pasaulyje prognozuojamas ne mažesnis kaip 7 proc. metinis biogrįstų produktų rinkos augimas. Vis dėlto, spartėjanti bioekonomkos plėtra Vakarų šalyse didins biomasės poreikį, tad Lietuvai svarbu netapti pigios biožaliavos eksportuotoja. Vietiniais bioištekliais grįstos bioekonomikos gamybos plėtra skatina darbo vietų išlaikymą ir naujų kūrimą regionuose, ypač kaimiškuose, o taip pat ir pajamų augimą.

„Taip pat bioekonomikos plėtra prisidėtų prie aplinkos taršos mažinimo ir atsinaujinančių gamtos išteklių tausojimo. Pavyzdžiui, iki šiol Lietuva tebėra tarp ES autsaiderių pagal bioatliekų perdirbimą. Galima pridurti, kad Lietuva, kaip ES narė, pagal Paryžiaus susitarimą (2016 m.) įsipareigojo iki 2030 m. sumažinti bent 40 proc. išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį visuose ekonomikos sektoriuose, lyginant su 1990-ųjų lygiu. Bioekonomikos plėtra yra praktinis šių problemų sprendimo kelias“, – įsitikinusi V. Vitunskienė.

Bioekonomikoje vis dar esame gemalo stadijoje

Paklausta, kokiame etape esame įgyvendindami bioekonomikos idėjas savo šalyje, V. Vitunskienė atsidūsta, kad į šį klausimą atsakyti yra labai sunku.

„Pirma, pagal mūsų visuomenės ribotas žinias apie bioekonomikos idėjas ir suvokimą, kiek ir kaip bioekonomikos plėtra gali padėti suderinti ekonomikos augimą ir neigiamo poveikio aplinkai sumažinamą, ekosistemų išsaugojimą, sakyčiau, kad esame gemalo stadijoje. Turiu omenyje sąmoningą, kryptingą biogrįstos gamybos, bioatliekų perdirbimą ir bioproduktų vartojimo plėtrą, kurią skatina žinios apie bioekonomiką. Pas mus bioekonomikos idėjomis plačiau pradėta domėtis tik per keletą pastarųjų metų“, – aiškina profesorė.

Ji pastebi, kad pradžioje jomis domėjosi tik pavieniai mokslininkai, Lietuvos biotechnologų asociacijai priklausantys verslo atstovai, nedidelė dalis politikų ir valdžios tarnautojų (sąlytį su bioekonomikos klausimais pirmiausia turintys per ES politiką) ir labai nedidelė dalis vartotojų, kurie savo sveikatos ir aplinkos išsaugojimo sumetimas domisi ir vartoja biogrįstus produktus.

Biomasės gamybos ir biogrįstos apdirbamosios pramonės sektoriai Lietuvoje sudaro apie šeštadalį visos apyvartos, jame užimta apie 18 proc. dirbančių asmenų. Tuo metu, Europos Komisijos Jungtinio tyrimo centro duomenimis, pagal minėtus rodiklius bioekonomika vidutiniškai sudaro apie 9 proc. visos ES ekonomikos.

„Galima pridurti, kad po 2009 m. ekonomikos krizės, Lietuva buvo tarp pirmaujančių ES šalių pagal daugelio bioekonomikos sektorių augimą. Pažymėtina, kad per pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje sparčiausiai augo biogrįstų vaistų bei farmacijos preparatų ir biochemijos produktų gamyba. Tačiau šie statistiniai duomenys rodo situaciją ir tendencijas, kurios, galima teigti, lems daugiau susiklosčiusios Lietuvos ekonomikos struktūros ir minėtų bioekonomikos sektorių vystymosi tradicijų, o ne šiuolaikiškų bioekonomikos idėjų ar siekių pažangiose Europos šalyse“, – aiškina V. Vitunskienė.

Bioekonomikos plėtra pareikalaus naujų darbuotojų

Vytauto Didžiojo universiteto Ekonomikos ir vadybos fakulteto dr. Viktorija Starkauskienė teigia, kad vykstanti bioekonomikos plėtra atneša naujų iššūkių ir darbo rinkai.

„Svarbu tai, kad bioekonomika nėra atskira, o tarpdisciplininė, labai plati mokslo sritis su giliu technologiniu ir politiniu atspalviu. Čia apjungiamos ir aplinkos, ir ekonomikos ir politikos idėjos.

Vadinasi, Lietuva ir kitos šalys, kurios vysto bioekonomikos plėtrą, susiduria su iššūkiais darbo rinkoje. Tie iššūkiai – tai kvalifikuotų specialistų išaugusi paklausa ir klausimas, kaip ją patenkinti. Minėdama išaugusį specialistų, gebančių dirbti bioekonomikos srityje, poreikį, omenyje turiu ne konkrečias profesijas, o gebėjimus ir kompetencijas“, – aiškina ji.

Tad kokie tie gebėjimai ir kompetencijos? V. Starkauskienė įvardina, kad tai – kritinis mąstymas, kompleksinis problemų sprendimas, kūrybiškumas ir tarpdiscipliniškumas.

„Tai kompetencijos, į kurias turi orientuotis švietimo sistema. Turi būti siekiama, kad absolventai būtų konkurencingi ateities darbo rinkoje. Šioje vietoje svarbus mokslo ir studijų finansavimas, kuris turi būti orientuotas į ilgalaikę visuomenės perspektyvą, o ne į kritines šių dienų profesijas – šiandieninius, trumpalaikius darbo rinkos poreikius“, – teigia V. Starkauskienė.

Ji įsitikinusi, kad Lietuvai, kaip mažos atviros ekonomikos šaliai, bioekonomikos plėtra turi ypatingai svarbų vaidmenį, atveriantį galimybes tvariam šalies ekonomikos augimui ir darbo vietų skaičiaus didėjimui.

„Perėjimas prie naujo ekonomikos augimo būdo, paremto tvariu ribotų gamtos išteklių naudojimu, taip pat padėtų spręsti gyventojų skaičiaus augimo, visuomenės senėjimo, skurdo ir neigiamo poveikio aplinkai problemas“, – akcentuoja ji.