Tada dvidešimties S. Wilsonas panėrė kartu su vienu JAV Karinio jūrų laivyno naru priešais ir kitu – už jo. Jis orientavosi pagal virvę, ištiestą visiškai juodame vandenyje, rašo washingtonpost.com.
„Visą laiką buvau ties panikos riba“, – sakė S. Wilsonas ir pridūrė, kad vos 30 minučių trukusi kelionė tada jam atrodė kelių valandų trukmės. Jis vos matė priekyje esantį narą ir nerimavo dėl to, kad gali po vandeniu bandyti normaliai kvėpuoti. „Nenorėjau visko sugadinti ir pakenkti sau ar sukelti daugiau problemų“, – prisiminė S. Wilsonas.
Dabar, praėjus daugiau kaip penkiems dešimtmečiams, S. Wilsonas tvirtino užjaučiantis jaunuosius futbolo žaidėjus ir trenerį, įstrigusius Tailando urve. „Nemanau, kad galima perdėti pavojų, kuriame tie vaikinai atsidūrė“, – kalbėjo jis ir neabejojo, kad berniukai „nerimauja“.
Norfolke, Arkanzaso valstijoje, gyvenantis buvęs „Arkansas Game & Fish Commission“ direktorius S. Wilsonas, kuriam dabar 74 metai, prisiminė savo paties patirtį, kai 1965 metų balandį buvo įkalintas urve. Jis kartu su trimis draugais – visi jie buvo patyrę urvų tyrinėtojai – susiruošė į „savaitgalio nuotykį“, keliaudami palei upelį nuo Arkanzaso Roulando urvo iki Blančard Springso urvų Ozarke.
S. Wilsonas, tada studijavęs gamtosaugą Arkanzaso Technikos universitete, kartu su kitais trimis speleologais, kurių amžius buvo nuo 19 iki 42 metų, penktadienio popietę startavo su sumuštiniais, vandeniu ir kitomis priemonėmis, tarp kurių buvo žiebtuvėliai ir pripučiama valtis. Jie pradėjo kelionę turistų pamėgtame Roulando urve ir keliavo palei upelį Blančard Sprinso urvų link.
Jie brido per vandenį – kartais jis buvo iki kulkšnių, o kartais net iki liemens – nežinodami, kad tai lietaus vanduo, besiskverbiantis iš išorės. Šeštadienį jie priėjo kelią užkirtusią akmenų krūvą ir neturėjo laiko ieškoti kito praėjimo, tad apsisuko grįžti atgal.
Sekmadienį jie pasiekė vietą, pro kurią įėjo į urvą, tačiau vanduo buvo labai pakilęs, o jie su savimi neturėjo jokios įrangos, kuri padėtų išplaukti. Todėl vyrai, sušalę, sušlapę ir pavargę, iš savo valties ir kelių pončų, pasiimtų, kad neperšlaptų, pasistatė palapinę. Jie planavo deginti žvakes, išdžiūti, sušilti ir laukti, kol vanduo atslūgs. Tik jie neturėjo jokio supratimo, kiek tai užtruks ir ar jie galės taip ilgai tverti.
Vyrai dar turėjo geriamo vandens, tačiau maisto buvo likę labai nedaug. Jie manė, kad gali pratempti kelias dienas, galbūt savaites, tačiau jų vadas sirgo diabetu, todėl rūpestį kėlė vaistai. Be to, urvas buvo drėgnas ir šaltas, todėl jie nerimavo, kad gali susirgti. Vis dėlto, jauni ir į nuotykius linkę vyrai apie mirtį tikrai negalvojo.
Ketveriukė pradėjo pakaitomis budėti: trys miegos, o ketvirtas stebės, ar vanduo pradėjo slūgti. „Tai buvo tik laukimo klausimas“, – sakė S. Wilsonas. Jis ir kiti trys vyrai bandė įsivaizduoti, kas vyksta likusiame pasaulyje, ar kažkas pradėjo jų ieškoti.
Jo teigimu, dar vienas draugas ir patyręs urvų tyrinėtojas, negalėjęs eiti kartu tą savaitgalį, žinojo, kur vyrai išvyko, ir suprato, kad lietus užtvindė urvą, todėl apie situaciją pranešė atsakingoms institucijoms. Kaip tuo metu pranešė žiniasklaida, iš pradžių juos bandė gelbėti vietos savanoriai, paskui į pagalbą atėjo JAV Karinio jūrų laivyno ir Nacionalinės speleologų draugijos narai.
Namuose Moriltone – tai nedidelis miestelis, esantis už 160 kilometrų į pietvakarius nuo urvų – S. Wilsono laukė žmona Jo, kuri netrukus sužinojo, kad jos vyrą įkalino patvinęs vanduo. Jaunavedžiai negalėjo sau leisti telefono, tad buvo pasiųstas pranešimas kaimynui, kuris ir pasakė Jo, kad kažkas netvarkoje. Mokytoja dirbusi 21 metų Jo nuskubėjo skambinti ir aiškintis, kas nutiko jos sutuoktiniui. Tada ji leidosi į ilgą kelionę urvų link. Jos teigimu, „galvoje sukosi pačios įvairiausios mintys“.
Kai ji pasiekė urvus, čia jau buvo S. Wilsono tėvai, kitos šeimos, draugai ir žurnalistai. Visi laukė, kada pasirodys vyrai.
1965 metų balandžio 5 dienos „United Press International“ straipsnyje rašoma: „Šiandien anksti ryte prie atokaus urvo rūko apgaubtų Ozarko kalnų papėdėje atvyko Karinio jūrų laivyno Giliavandenio nardymo mokyklos ir urvų gelbėtojų komandos, abi iš Vašingtono. Jie iškart pradėjo speleologų paiešką“. Straipsnyje taip pat pažymima, kad tarp dingusiųjų yra „du patyrę urvų tyrinėtojai, vienas iš jų, Hugh Shellas, serga diabetu. 42 metų H. Shellas, buhalteris iš Beitsvilio Arkanzaso valstijoje, su savimi turėjo vaistus trims dienoms. Likę, visi koledžo studentai, identifikuojami kaip 19 metų Mike’as Hillas, studentas iš Arkanzaso koledžo, dvidešimties Steve’as Wilsonas, studentas iš Arkanzaso Technikos universiteto Ruselvilyje“.
S. Wilsonas pasakoja, kad pirmadienį buvo jo eilė budėti, kai jis išgirdo didelį triukšmą – paaiškėjo, kad tai į urvą įeinantis naras. Jis padavė jam virvę ir liepė saugoti. Įstrigę vyrai, padedami narų, vėliau naudosis ja mėgindami rasti išėjimą ir urvo.
„Pajaučiau palengvėjimą, – prisipažįsta S. Wilsonas. – Pažadinau bičiulius ir papasakojau, kas nutiko, kad atrodo, jog narai mus išgelbės. Visi džiaugėsi sužinoję, kad pagaliau būsime išgelbėti.“
S. Wilsonas prisimena, kad vienam žmogui reikėjo maždaug valandos – kas kartą vienas jo bičiulių buvo aprengiamas, o tada su vienu naru priekyje ir vienu iš paskos pamažu stūmėsi į priekį palei virvę po vandeniu, kol pasiekė žemę. Jį išgelbėjo paskutinį, mat, narų teigimu, kadangi jis buvo mažiausias, nereikėjo, kad draugai padėtų užsidėti įrangą.
Kai pasiekė žemę, prie jo puolė žmona ir tėvai. Visi džiaugėsi, kad jam pavyko išsigelbėti. Tačiau džiaugsminga atmosfera tvyrojo neilgai – paskui S. Wilsoną plaukęs naras netrukus susmuko ir mirė. Vėliau koroneris pranešė, kad 39 metų naras Lyle’as E. Thomasas patyrė širdies smūgį.
„Arkansas Gazette“ apibūdino L. Thomasą kaip „kvalifikuotą narą, nardžiusį 14 iš 22 metų, praleistų Kariniame jūrų laivyne“.
„Buvau visiškai pritrenktas, o tas faktas, kad kažkas atidavė gyvybę, bandydamas išsaugoti manąją, kėlė baisų jausmą“, – S. Wilsonas prisimena tragediją.
Kalbėdamas apie Tailando incidentą, S. Wilsonas neabejojo, kad narai atlieka „įspūdingą“ darbą, gelbėdami vaikus ir paauglius, kurie nėra plaukikai, juo labiau – narai.
