Antrasis filmas buvo patikėtas originalios juostos kūrėjui Peytonui Reedui, kuris pasiryžo pranokti prieš trejus metus pasirodžiusią istoriją apie mažąjį superherojų, išgelbėjusį visą San Francisko miestą.
Apie ką mes čia…
Sulaukęs ganėtinai švelnios bausmės už tai, kad 2016 metais Vokietijoje įsivėlė į Kapitono Amerikos ir Geležinio žmogaus konfliktą, Skotas Lengas negali kelti kojos iš namų tol, kol jam nebus atšauktas namų areštas. Kasdien jis daužo būgnus, žaidžia su savo dukra ir žiūri visokias nesąmones per televiziją. Tačiau vieną dieną jo ramybę sudrumsčia seni pažįstami ir artėjantis pavojus ne iš šio pasaulio...
Kūrinio turinys
Kiekvienas naujas kino studijos „Marvel“ filmas tampa laukiamu ne tik dėl kokybiško turinio, bet dar ir dėl to, jog su kiekvienu nauju šios frančizės projektu yra atkleidžiamos naujos paslaptys ir pristatomi nauji herojai. Tačiau šis atvejis yra šiek tiek kitoks.
Pirmiausia – tai filmas, kuris pasirodė po paties svarbiausio per dešimt metų „Marvel kino visatos“ projekto „Keršytojai: Begalybės karas“, kurio pabaigoje įvyko labai svarbus incidentas, pakeitęs viską. Todėl buvo labai smalsu, kaip kino kūrėjai sugebės apžaisti mano paminėtos juostos pabaigą, ties kuria iškilo labai daug klausimų.
Antra – tai pirmasis solinis frančizės filmas, kuriame visas dėmesys yra skiriamas iš karto dviems herojams, kurių alter-ego papuošė juostos pavadinimą. Todėl ne vien Skruzdėliukas čia yra svarbiausias, o ir jo partnerė Vapsva, kuriai irgi atiteko labai daug dėmesio. Buvo be galo įdomu, kaip bus apžaistas šis herojų tandemas viename soliniame filme.
Trečia – paskutiniai „Marvel“ filmai, nors ir išlaikė standartinį lengvo turinio pasakojimą, tačiau beveik kiekviename iš jų daug vietos užėmė socialiniai ir moraliniai niuansai, kuriais negalėjo pasigirti patys pirmi studijos darbai. Būtent tai buvo viena iš tų pagrindinių priežasčių, kodėl pirmoji „Skruzdėliuko“ dalis taip patiko komiksų gerbėjams, kurie norėjo paprasto, linksmo ir nenuobodaus pramoginio darbo, o ne manifestų apie rasizmą ir žmonijos problemas.
Ir, matyt, dėl to aš, kaip ir daugelis kitų „Marvel“ filmų ir komiksų gerbėjų, laukiau antrosios „Skruzdėliuko“ nuotykių dalies, kuri žadėjo lygiai tokį pat juokingą ir visokiais manifestais neapkrautą pasakojimą apie žmogų, gavusį galimybę pasitaisyti vardan savo vaiko. Ir taip, tai yra būtent toks kino projektas.
Iš karto noriu pasakyti, jog nežadu „išspoilinti“ svarbiausių šio filmo elementų, tačiau pabrėžti tam tikrus momentus turiu, nes galite ateidami į kiną nusivilti tuo, ką pamatysite.
Juostos veiksmas vyksta prieš įvykius, kurie buvo parodyti didingoje ir epinėje trečioje „Keršytojų“ dalyje, todėl nelaukite čia jokių atsakymų į tai, kas ten įvyko pačioje filmo pabaigoje. Užtat filme pasirodo vienas svarbus įrenginys, leidžiantis pafantazuoti mums apie tai, kokį svarbų vaidmenį jis atliks ketvirtame filme apie galingiausius pasaulio didvyrius.
Pagrindinė antrosios juostos tema – šeima. Taip buvo ir pirmame filme, tik čia vietoj Skoto dukters daug dėmesio buvo skirta Houp motinai. Ji ir tapo viso veiksmo epicentru, nes dėl jos įvyko tai, kas įvyko. Kas ten įvyko, deja, negaliu prasitarti, nes manau, jog po to nebus taip malonu stebėti šią istoriją, bet galiu pasakyti, jog tam tikrais momentais viskas atrodė pernelyg idiotiškai ir nuvalkiotai. Įtampos bei kažkokios kibirkštėlės šioje filmo siužetinės linijos dalyje nepamačiau.
Ir jeigu filmo pagrindinis siužetinis vingis nesukėlė didesnių emocijų, humoras tą pataisė. Filmas kupinas juokingų situacijų, gana šmaikščių herojų replikų ir kvailų sprendimų, galėjusių privesti prie didelės katastrofos, todėl ties tuo nuobodžiauti tikrai nereikės. Žvaliai atrodantis veiksmas, neužtęstos kovų scenos ir labai išradingos daiktų bei personažų transformacijos leido pasijusti kaip tikrame spektaklyje, kuriame dominuoja chaosas ir ganėtinai logiški jo paaiškinimai.
Herojų filme padaugėjo, kas džiugina akis, bet iš kitos pusės, mes vėl susidūrėme su viena didžiule daugumos „Marvel“ filmų problema – neišvaizdžiu ir niekam tikusiu pagrindiniu antagonistu.
Juo čia tapo Vaiduoklis, kuris galėjo brautis per sienas ir teatrališkai muštis – tai priminė kovos stilių iš tų laikų, kai iš VHS kasečių žiūrėdavome filmus, kuriuose pagrindinėse rolėse dominavo koks nors Van Damme‘as. Jau nekalbu apie motyvą, kuris iš vienos pusės kaip ir pateisinamas, bet iš kitos – kerštas jau taip pabodo, jog norėjosi tikrai kažko šviežesnio, kaip buvo su Tanosu ar Kilmongeriu. Antras juostos blogietis Sonis – tipinis blogasis verslininkas, kuriam rūpi tik pinigai. Todėl jis čia yra tik tam, kad karts nuo karto sujauktų pagrindinių herojų planus.
Patiko man, kaip filme buvo pateikta Vapsva ir jos santykiai su tėvu Henku Pimu. Tiek vienas, tiek kitas atvejis leido dar labiau įsigilinti į šių personažų praeitį, dabartį ir žvilgtelti į jų ateities planus, kurie tikrai bus susieti su ketvirtų „Keršytojų“ istorija.
Pats Skotas Lengas išliko toks pats smagus vyrukas, todėl į jį buvo labai malonu žiūrėti visose šios juostos scenose. Tą patį pasakyčiau ir apie tris jo idiotus draugus Luisą, Deivą ir Kurtą, kurie pasirodydavo vietoje ir laiku, kai reikėdavo pralinksminti žiūrovą. Humoro dalis buvo patikėta ir naujam personažui Džimiui Vu, kuris karts nuo karto skeldavo kažką neįtikėtinai kvailo, bet tuo pačiu juokingo.
Užbaigiant norėčiau pasakyti, jog tai nėra geriausias „Marvel“ studijos filmas, tačiau po filmo peržiūros likau patenkintas, nes tai visai lengva ir smagi pramoga, kuri žiūrovus paruošia 2019 metais pasirodysiančiam finaliniam „Keršytojų“ akordui, kuris užbaigs dešimtmetį vystomą istoriją. Kodėl taip sakau?
Pasilikite kelias minutes bei sulaukite pirmosios užslėptos scenos po titrų ir suprasite, apie ką aš šneku. Tiesa, antrosios scenos patariu nelaukti, nes išvaistysite 10 minučių laiko. Ji ne tik, kad nereikšminga, bet ir trunka 3 sekundes.
Kitas, dvidešimt pirmasis serijos filmas atkeliaus tik kitų metų kovą, todėl raginu nueiti į kino teatrą ir dar kartą įsitikinti, jog „Marvel“ šiuo metu yra tikri komiksų ekranizacijų karaliai, kurie sugeba net ir iš paprastos istorijos padaryti dėmesio vertą reginį.
Techninė juostos pusė
Šiame filme nėra daug ypatingai didingų specialiųjų efektų, kurie priverstų išsižioti, bet jų pakanka, kad jie sugebėtų sukurti tinkamą pavidalą veiksmui. O veiksmas čia yra tikrai svarbus. Labai gražiai atrodė pastatų, mašinų ir personažų padidėjimas ir sumažėjimas. Tai leido filmui turėti savotišką cinkelį, kuris nebuvo aptiktas kituose „Marvel“ serijos filmuose.
Trimatė erdvė irgi labai gera. Čia Jums ne paskutinis „Žvaigždžių karų“ filmas, kuriame buvo toks apgailėtinas 3D, jog neįmanoma buvo pamatyti ničnieko tamsesnėse scenose. Todėl raginu pasirinkti seansus, kuriuose teks užsidėti akinukus, kad vaizdas būtų dar labiau išvaizdesnis.
Puikiai pasidarbavo ir dviem „Oskarams“ nominuotas operatorius Dante Spinotti, kurio dėka filmo pačios efektingiausios scenos tapo dar labiau išvaizdžios. Puikūs panoraminiai ir artimi vaizdai – tai tik maža dalis to kameros grožio, kuris šiame filme turėjo nemažai įtakos.
Su muzika šiek tiek buvo pasišiukšlinta, nes ji neįsimena. Išėjus iš salės buvo sunku prisiminti pagrindinį muzikinį motyvą, kuris man turėtų priminti apie Skruzdėliuką ir Vapsvą.
Montažo darbai atlikti be priekaištų. Garsas ir vaizdas netrikdė nė vieną minutę.
Aktorių kolektyvinis darbas
Aktoriai filme nenuvilia – tai stiprus ir profesionalus kolektyvas, kuris stebina savo pavardėmis.
Pradžiai paminėsiu naujokus, kuriuos buvo malonu matyti ekrane, nors jų vaidinami personažai ir turėjo mažai ekraninio laiko, kad jie galėtų pasireikšti ir atskleisti visą jų talentą.
O tokių talentingų žmonių buvo ir tai Laurence‘as Fishburne‘as, Michelle Pfeiffer, Randallas Parkas ir Waltonas Gogginsas. Visi jie charizmatiški ir puikiomis rolėmis mus džiuginę aktoriai, kurie čia buvo bejėgiai prieš filmo scenarijų.
Pagrindinio antagonisto atlikėja Hannah John-Kamen atrodė neblogai šioje rolėje, bet kad rolė buvo niekam tikusi, nes ne tokio antagonisto mes tikėjomės. Bet čia jau yra labai dažna „Marvel“ problema, kai blogiečiai nesugeba išlikti atmintyje, išskyrus vienetinius atvejus.
Iš senbuvių labai man patiko Paulo Ruddo, Michaelo Douglaso ir Evangeline Lilly tandemas, kurie ir valdė šį filmą. Puiku, puiku ir puiku!!! Kiekvienas iš jų atskleidė savo personažus iš dar nematytos perspektyvos ir tai buvo gerai.
Michaelas Pena vėl atliko vietinio juokdario rolę, o jam talkino Davidas Dastmalchianas ir reperis Tipas „T.I.“ Harrisas. Šie vyrukai leido smagiai pasijuokti tiek iš savęs, tiek ir iš situacijų, į kurias jie patekdavo.
Trumpam filme užlėkė ir pirmosios dalies aktoriai Bobby‘is Cannavalle‘is ir Judy Greer.
Verdiktas
„Skruzdėliukas ir Vapsva“ – pakankamai linksmas dėl kokybiško humoro, vientisas savo siužetine linija ir itin lengvai pateiktas dvidešimtasis studijos „Marvel“ projektas, kuris gali suteikti gerą pramogą tiek komiksų gerbėjams, tiek ir paprastiems lankytojams, kino teatrui paaukojusiems kelias gyvenimo valandas.
Filmo anonsas:
