Ha Kome urvų kaimas įsikūręs kiek toliau pravažiuojamų kelių, o tai galioja beveik bet kuriai Lesoto, kurį bemaž iš visų pusių supa Pietų Afrika, vietai.
Tai, kas dabar vadinama Lesotu, iš pradžių buvo soto-tsvanų gyvenamoji teritorija, kol galiausiai kaimus ėmė puldinėti zulai, ėmę veržtis į jų žemes ir vertę sotus bėgti aukštyn į kalnus. Nuolatiniai zulų puldinėjimai privertė vietos gentis susivienyti ir gintis. 1824 metais karalius Mošoešoe įsitvirtino čia kaip valdovas. Šis sudėtingas visuotinio chaoso ir karo metas žinomas mfekanės pavadinimu ir tai yra vienas tamsiausių laikotarpių Lesoto istorijoje. Būtent mfekanės metu atsirado pasibjaurėtina kanibalizmo praktika.
Puldinėjimai, siekiant apiplėšti, kartu su sausra lėmė tokį baisų badą, kad kai kuriose Lesoto vietose žmonių grupės ėmė valgyti vieni kitus. Kas prasidėjo kaip alkis, galiausiai tapo įpročiu, nes kanibalams tiesiog patiko žmogaus mėsa. Pasakojama, kad kanibalai ėmė burtis į grupes ir kasdien išsileisdavo į aukų medžioklę.
XIX amžiaus septintame dešimtmetyje į Lesotą atvykęs misionierius D. F. Ellenbergeris apskaičiavo, kad šalyje nuo 1822 iki 1828 metų buvo apie keturis tūkstančius aktyvių kanibalų, kurie vidutiniškai per mėnesį suvalgydavo po vieną žmogų. Padauginus išeina stulbinantis 288 tūkstančių žmonių, tapusių kanibalizmo aukomis, skaičius. Apskritai per dešimties metų laikotarpį karas nusinešė nuo milijono iki dviejų milijonų žmonių gyvybių.
Siekdami išvengti žiauraus skerdimo ir kanibalizmo, nemažai genties narių bėgo ten, kas dabar vadinama Ha Kome urvų kaimu, ir urvuose iš purvo statėsi namus. Šie purvo namai pastatyti po didžiule uola, kuri tarnauja šiems namams tarsi užnugaris.
Karalius Mošoešoe pats asmeniškai susidūrė su kanibalizmu – jo senelis, keliaudamas per kanibalų gyvenamą teritoriją, buvo pagrobtas ir suvalgytas. Kai karalius sužinojo apie šią tragediją, užuot keršijęs, nusprendė susitaikyti su kanibalais. Istorija pasakoja, kad Mošoešoe nurodė savo kariams užkariauti kanibalus, bet jų nenuskriausti. Užkariautiems kanibalams buvo surengta ištaiginga puota, kurios pabaigoje Mošoešoe pasiūlė kiekvienam po karvę ir žemės sklypą, kuriame galima pasistatyti namą.
Mošoešoe buvo gudrus ir geranoriškas lyderis, kurio taktika gerokai pranoko laikmetį. Manoma, kad Mošoešoe diplomatiškumas galėjo turėti įtakos šiuolaikiniams Pietų Afrikos lyderiams, o jo pavyzdys, kad galima atleisti senelį suvalgiusiems kanibalams, yra lyginamas su Nelsono Mandelos susitaikymu geriant arbatą su Betsy Verwoerd, kuri buvo Pietų Afrikos ministro pirmininko, dar vadinamo ir „apartheido architektu“, Hendriko Verwoerdo žmona.
Kanibalizmas išnyko XIX amžiaus ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje, tačiau šios istorijos liko gyvos pasakojimuose ir dainose. Taip pat literatūros kūriniuose bei istoriniuose tekstuose. Šias istorijas papildo vis dar egzistuojantys namai urvuose, tokie kaip Ha Kome kaime ir kitose vietose, siejamose su šiose žemėse gyvavusiu kanibalizmu.
