Kas žino, kas privertė juos patikėti tuo, kad ožio sėklidės gali būti tikras išsigelbėjimas? Be abejonės, tai turėtų būti kažkas labai įtikinamo.
Bet visų pirma, pasiaiškinkime keletą dalykų apie ožio lytinėmis liaukomis gydžiusį „specialistą“ ir tai, kaip jam kilo ši beprotiška mintis.
Johnas Richardas Brinkley vertėsi per galvą, mėgindamas sudurti galą su galu. Jis, norėdamas aprūpinti savo šeimą, dviem pamainomis dirbo geležinkelio telegrafo operatoriumi iki 1913, kai jo pirmoji žmona Sally, pasiėmusi tris jų dukras, jį paliko.
28 metų vyrą tai paskatino prisiminti tai, apie ką jis visada svajojo – užsiimti medicina, kaip ir jo tėvas Richardas, dirbęs Betoje (Šiaurės Karolina) ir miręs Johnui dar būnant vaiku.
Taigi, J. R. Brinkley turėjo viską, ko reikėjo pradžiai. Išsilavinimą – ne visai tinkamą, bet pakankamą, kad galėtų „žaisti“ gydytoją, ir pacientus, tikinčius alternatyviąja medicina. Savo veikla jis užsiėmė keliose vietose, įskaitant ir Milfordą Kanzase, kur jis 1916 metais persikėlė gyventi su savo antrąja žmona Minnie.
Jo bakalauro licenzija, gauta Kanzaso miesto Liaudies medicinos universitete, leido jam įsteigti nedidelę vaistažolių parduotuvėlę ramiame mieste. Tačiau keli vietos gyventojai, šią nedidelę gyvenvietę vadinę savo namais, norėjo turėti gydytoją, kurį ir matė pono Brinkley asmenyje, mat jis aprūpindavo juos įvairiais žoliniais „vaistais“, gydžiusiais nuo visokiausių ligų.
Jo, kaip mediko, vertę stiprino tai, kad jo siūlomi preparatai buvo pigūs ir kai kurie, regis, turėjo poveikį. Kaip kitaip galima būtų paaiškinti tai, kodėl jo siūlomai ožio sėklidžių transplantacijai ryžosi pirmasis jo pacientas Billas Stitsworthas, nesėkmingai bandęs su žmona susilaukti vaikų jau šešiolika metų?
Kaip teigiama Clemento Woodo parašytoje J. R. Brinkley biografijoje „The Life of a Man“, idėja atlikti tokią procedūrą kilo net ne jam pačiam. Vieną 1917 metų dieną į J. R . Brinkley parduotuvėlę užsuko B. Stitsworthas ir pasipasakojo apie jį slėgusią impotencijos problemą. Kitapus gatvės tuo metu ožka su ožiu užsiėmė tuo, kuo jis negalėjo, ir abu vyrai tai pamatė.
Gydytojas, norėdamas pralinksminti savo klientą, pajuokavo: „Neturėtum jokių problemų, jeigu turėtum ožio sėklides“. Jo nuostabai, 46 metų B. Stitsworthas pateikė neįprastą pasiūlymą: „O kodėl tau jų neperdėjus? Kodėl negalėtum man jų įdėti? Transplantuok juos, įskiepyk jas man taip, kaip aš įskiepyčiau „Pound Sweet“ (obuolių veislė, red.) į laukinę obelį“.
Tai, kas prasidėjo kaip nekaltas juokelis, netrukus virto 150 dolerių kainuojančia transplantavimo procedūra. Teigiama, kad visai netrukus dar viena moteris galėjo džiaugtis pastojusi, ir po devynių mėnesių gimė sveikas berniukas. B. Stitsworthas ir jo žmona buvo neapsakomai laimingi, galėdami pasidalinti su kitais, kaip jų naujagimis Billy išvydo šį pasaulį. Visas miestas tiesiog pakvaišo.
Vos per kelerius metus ši žinia pasklido iš lūpų į lūpas ir visi mieste, turėję atliekamą ožį ir jautę poreikį „pasitobulinti“ šioje srityje, skubėjo pas J. R. Brinkley. Jis praėjusio amžiaus trečiojo dešimtmečio viduryje naujojoje savo klinikoje, turinčioje šešiolika palatų, per savaitę atlikdavo iki pusšimčio tokių procedūrų.
Viskas taip įsibėgėjo, kad dėl naujosios „atjauninimo“ procedūros netrukus Kanzase ėmė stigti ožių, tad J. R. Brinkley buvo priverstas importuoti juos iš Arkanzaso. Dideli, ištvermingi ir atsparūs ožiai buvo eksponuojami tiesiai priešais kliniką, kad libido stokojantys pacientai galėtų patys išsirinkti sau donorą. O pats J. R. Brinkley klestėjo savo imperijoje, pastatytoje tiesiog iš oro. Žinoma, jam padėjo du dalykai: pirma, įtaiga, ir antra, rinkodara.
Kalbant apie pačią procedūrą, režisierė Penny Lane interviu leidiniui „National Geographic“ sakė: „Jis darydavo įpjovą žmogaus kapšelyje ir po jo odos sluoksniais įdėdavo ožio sėklidę“. Ji 2016 metais pagal C. Woodo parašytą J. R. Brinkley biografiją sukūrė dokumentinį filmą „Nuts!“, kuriame papasakojo, kaip šis apsimetėlis gydytojas virto dievu.
„Jis tvirtino, kad daro daug daugiau, kad sujungia kraujagysles, – toliau pasakojo režisierė. – Tačiau viskas, ką jis darė, tai tik įkišdavo juos po oda ir būdamas pacientu jausdavai, kad ten kažkas yra. O operacijos veiksmingumo paslaptis buvo paprasta – pacientas tiesiog žinojo, kad ji jam atlikta, jam buvo įteigiama, kad ji veiksminga.“
Taigi, J. R. Brinkley galėjo būti dėkingas tik placebo poveikiui už tai, kad tapo žmogumi, galinčiu padaryti neįmanomą dalyką. Be to, jis pasirūpino, kad apie tai, kuo jis užsiima, sužinotų visi.
Jo gudrybė apsuko visiems galvas 1923 metais, kai Milfordo miestui jis parūpino radijo stotį, kuri tuo metu buvo ketvirta pagal dydį visose Jungtinėse Amerikos Valstijose. Ji buvo pavadinta „KFKB“, kas reiškė „Kanzasas – pirmas, Kanzasas – geriausias“ (angl. Kansas First, Kansas Best). J. R. Brinkley per metus susižerdavo mažiausiai milijoną dolerių ir tą jam garantavo kūdikiai, tariamai gimę po kiekvienos jo atliktos ožio sėklidžių transplantacijos.
Taigi, daugiau procedūros reklamos perduoti iš lūpų į lūpas nebereikėjo. Visai šaliai transliuojanti jo radijo stotis buvo tai, ko jam reikėjo. Muzikines pramogines programas paįvairindavo jo paties žodžiai, o pokalbių šou seksualinėmis temomis rasdavo kelią į kiekvienus namus, kuriuose buvo įjungiama „KFKB“ radijo stotis. Ir jeigu to nepakakdavo klausytojams įtikinti, netrukus radijo bangomis „ožių liaukų transplantaciją“ liaupsindavo buvę J. R. Brinkley pacientai. Teisėjai, gubernatoriai, valstybės tarnautojai, daugybė turtingų ir gerbiamų vyrų, tapusių jo pacientais, tapo ištikimais jo stebuklingos procedūros advokatais. Akivaizdu, kad labiausiai nepasisekė ožiams – tai buvo laikai, kai dar niekam nebuvo kilusi mintis ginti gyvūnų teises.
Jo pacientai tuo tarpu matė jame gelbėtoją, neįtardami, kad ožių sėklidės jų kapšeliuose tiesiog pūva. Ir kaip jie galėjo tai žinoti? Tuo metu informacijos negalėjai patikrinti internete, o pats J. R. Brinkley mažuose miesteliuose buvo gerbiamas daktaras. Pacientai net neįtarė, kad jo licenzija abejotina, o ir gauta ji medicinos universitete, kuris buvo ne kas kita, kaip senas diplomų fabrikas. Be to, tai buvo laikai iki šiuolaikinės medicinos. Pavyzdžiui, tada „Coca-Cola“ buvo pardavinėjama kaip geismą kurstantis vaistas. O juk J. R. Brinkley siūlė tą patį, tik vietoj gazuoto gėrimo jis vyrams duodavo dvi ožio sėklides, kurių šalutinis poveikis vėliau daugeliui teko nemalonia staigmena.
Galas šiam nežmoniškam gydymui atėjo 1941 metais, kai po du dešimtmečius trukusios medicininės praktikos Amerikos medikų asociacija demaskavo J. R. Brinkley kaip apgaviką ir šarlataną. Po metų jis mirė skurde, mat dėl daugybės baudų ir civilinių ieškinių liko be grašio.
Daug jo pacientų baisiai kankinosi ir šimtai mirė nuo gangrenos ir infekcijų, tačiau jis nepasikuklino tris kartus kandidatuoti į Kanzaso gubernatoriaus postą ir susižėrė milijonus iš mažiau informuotų, arba šiuo atveju, neteisingai informuotų ir manipuliuojamų žmonių.
