Seimo vicepirmininkas G. Kirkilas nedelsė, iškart pirmininkaujančio vietą užleido savo partietei, vicepirmininkei Irenai Šiaulienei. Pripažinsiu, kad tai buvo teisingas jo žingsnis toje situacijoje. Tuo G. Kirkilas netiesiogiai pripažino, jog su jo blaivumu tą vakarinį posėdį ne viskas buvo gerai.
Tačiau, matyt, galvai prašviesėjus, Gediminas sukūrė kitą versiją: nusišalino neva norėdamas išvengti interesų konflikto dėl partijų finansavimo įstatymo svarstymo. Tikrai „kirkiliškas“ kūlverstis. Lyg ta pati I. Šiaulienė, iš tos pačios partijos, tokio pat interesų konflikto neturėtų.
Deja ir tokios ekvilibristikos nepakako. Kitą dieną, matyt galvoms visai praskaidrėjus, G. Kirkilas ir jo Socialdemokratų darbo frakcija prapliupo kaltinimais opozicijai. Kaip ji drįsusi suabejoti partijos pirmininko blaivumu!
Paskubomis sukurptas skundas Seimo Etikos ir procedūrų komisijai. Nors kaltinimai buvo pareikšti man, komisija „kaltininko“ į posėdį net nesivargino pakviesti.
Ar tai nepademonstruoja išankstinio Etikos ir procedūrų komisijos nusistatymo? Atsakymas jau lyg ir aiškus. Todėl komisijos sprendimas, pareikšti priekaištai man, kad neturėdamas tvirtų įrodymų drįstu reikšti abejones dėl Seimo nario blaivumo, tikrai nebuvo netikėtas.
Įvykis menkas, atrodytų nevertas dėmesio. Tačiau manau, kad tokios detalės parodo, kaip kurie Seimo nariai pasijunta esą aukščiau už jų rinkėjus. Naudojasi tarnybine padėtimi. O taip pat parodo, kad valdantieji, pasiskelbę „kovotojais“ už blaivybę, „saviems“ taiko dvigubus standartus.
Pirma, noriu atkreipti Seimo Etikos ir procedūrų komisijos dėmesį, kad turint įrodymus skelbiamos ne abejonės, o faktai. Abejonės skelbiamos, kai yra aiškūs požymiai, leidžiantys tas abejones pagrįsti. G.Kirkilo pirmininkavimo metu tų požymių buvo daugiau negu pakankamai.
Antra, savaime suprantama, kad ir kaip įtikinamai beatrodytų neblaivumo prielaidos, jos gali būti neteisingos. Ir, jeigu taip būtų buvę, G.Kirkilas turėjo puikias galimybes tas prielaidas paneigti.
Taigi, trečia, vėl grįžkime prie prielaidų ir jų pagrįstumo.
Deja, visi tolimesni Seimo vicepirmininko veiksmai tik tvirtino iškeltų prielaidų pagrįstumą. Pernelyg akivaizdu, kad toliau Gediminui pirmininkaujant galėjo dar labiau sustiprinti opozicijos abejones, ar jo galva blaiva.
Susidariusioje situacijoje atsakingas politikas nedelsdamas būtų išėjęs iš posėdžių salės ir situaciją pakomentavęs žiniasklaidai. Juk žurnalistai labai aktyviai skambino, bet G. Kirkilas, šiaip jau labai kalbus ir noriai viską komentuojantis žiniasklaidai, tą kartą nei telefonu, nei gyvai su žiniasklaidos atstovais nebendravo. Kyla įvairių minčių: kas gi atsitiko Gediminui, kad tapo nekalbus?
Šiaip G. Kirkilas nėra uoliausias vakarinių Seimo posėdžių lankytojas. Bet tą vakarą Gediminas kantriai išsėdėjo tris valandas iki paskutinės vakarinio posėdžio minutės. Vėl minčių kyla įvairių: kas gi tokio nutiko?
Būna, kad sulaukus kokių nors įtarimų nėra taip paprasta juos paneigti. Tačiau šiuo atveju buvo idealios galimybės tai padaryti. G. Kirkilo vietoje, jei būdamas blaivus, būčiau apkaltintas girtumu, nedelsdamas panaudočiau alkotesterį ir įrodyčiau savo tiesą. G.Kirkilui buvo puikiai žinoma, kad prie Seimo rūmų yra atvykę ir į juos neįleidžiami policininkai, tereikėjo iki jų nueiti ir atlikti blaivumo patikrinimo tekstą.
Dėl šios situacijos kyla ir daugiau klausimų. Lieka neaišku, kokiu teisiniu pagrindu Seimo pirmininkas uždraudė įleisti į Seimo rūmus policijos pareigūnus Seimo nario blaivumui patikrinti?
Tokius klausimus ir derėjo pirmiausiai aiškintis Seimo Etikos ir procedūrų komisijai. Todėl negaliu pažadėti, kad galėsiu laikytis šios komisijos draudimo abejoti Seimo nario blaivumu, kai tam neturima tvirtų įrodymų.
O politinės šio konflikto išvados yra šios. Pirma, valdančioji Valstiečių ir žaliųjų sąjunga neturėtų taikyti dvigubų standartų, apsimesti ir „nematyti“ koalicijos partnerių nepriimtino elgesio. Antra, jei eilinis darbuotojas bet kurioje įmonėje būtų nušalintas nuo darbo neblaivus, greičiausiai kitą dieną būtų atleistas ar susilauktų kitos griežtos darbdavio nuobaudos. Ar valdantieji tokiu elgesiu nedemonstruoja, kad jiems galioja kiti standartai nei jų rinkėjams?