Po LKL sezono Utenos „Juventus“ gretose M. Kupšas atostogas iškeitė į krepšinį Kinijoje.
Dabar kas antrą dieną vykstančių rungtynių tvarkaraščiu gyvenantis aukštaūgis iš Lietuvos tikrai negali skųstis žaidimo minutėmis.
Kinijoje per 10 rungtynių 217 cm ūgio vidurio puolėjas vidutiniškai pelnė po 25,1 taškus, dvitaškius pataikė 60 proc. taiklumu, prametė kas ketvirtą baudos metimą (62/81, 76,5 proc.), atkovojo po 12,7 kamuolių, atliko po 1 rez. perdavimą ir blokavo po 3,3 metimus.
Tokia statistika lietuviui teikia pagrįstų lūkesčių kažkada ateityje vilkėti ir Kinijos aukščiausios lygos klubo marškinėlius.
Iš Utenos į milijoninį Kinijos metropolį persikėlęs aukštaūgis turėjo įprasti ir prie dažnų, po kelias valandas trunkančių kelionių lėktuvais. Kinijos antros lygos klubų geografija apima skirtingus milžiniškos valstybės regionus.
Beprotišku tempu vykstantis reguliarus sezonas baigsis rugpjūčio 17-ąją. Po jo – atkrintamosios rungtynės, tačiau M. Kupšo atstovaujamai komandai dar teks gerokai pasistengti, kad pakliūtų į atkrintamųjų traukinį. Šiuo metu „Sanhai Lanling“ ekipa (2 pergalės, 8 nesėkmės) užima 13-ą vietą iš 15-os čempionate kovojančių klubų.
Aukštaūgis pasidalino mintimis apie krešinį Kinijoje, šansus pakliūti į aukščiausią lygą ir gyvenimą milijardinėje valstybėje.
– Kinijoje – jau pusantro mėnesio, kuo krepšinis skiriasi nuo LKL?
– Čia nesu naujokas, teko ne vieną vasarą su jaunimo rinktinėmis varžytis ir pats asmeniškai pernai dalyvavau antros lygos peržiūroje.
Krepšinio atžvilgiu – kontrastai nemaži lyginant su Lietuva. Kinijoje žaidimas paremtas kova vienas prieš vieną. Didžiausią įtaką daro legionieriai iš JAV, dažniausiai klubai įsigyja po porą atakuojančių „mažiukų“. Daugiau ir negalima – dviejų legionierių limitas.
Jie ir išmeta po keliasdešimt metimų, kartais net po 40 metimų per mačą ar daugiau. Europoje to nėra (šypsosi).
– Kaip sekėsi asmeniškai jums adaptuotis Kinijoje, ar buvo sudėtinga nuo LKL prisitaikyti prie Kinijos krepšinio ypatumų?
– Viskas normaliai, kelios dienos ir pripratau. Su „Juventus“ baigiau sezoną ir iki skrydžio turėjau tris ar keturias dienas iki skrydžio. Atvykus į Kiniją dar turėjau porą dienų iki pirmųjų rungtynių.
– Kiek laiko turėjote apsispręsti gavęs Kinijos klubo pasiūlymą?
– Jo sulaukiau pačioje reguliaraus sezono pabaigoje. Nebuvo aišku, ar tikrai galėsiu juo pasinaudoti, nežinojau, kada baigsis mums LKL atkrintamosios, o kinams reikėjo gana skubaus atsakymo. Būtume bent vienerias rungtynes laimėję prieš Vilniaus „Lietuvos rytą“, būčiau nekeliavęs.
Kai sužaidėme paskutinį LKL ketvirtfinalio mačą, tada jau buvo aiški mano situacija, priėmiau jų pasiūlymą, Nusprendžiau, kad tiek to, nėra ko ilsėtis, pabandysiu pažaisti ir Kinijoje.
– Keliavote vienas, ar su žmona?
– Išvykome kartu, kinai nupirko mums abiem lėktuvo bilietus. Dviese paprasčiau naujoje vietoje, vis kitaip, nei vienam. Galime bendrauti gimtąja kalba, o kinai – tik vienas kitas kažkiek moka angliškai.
– Sezono pradžia kol kas sudėtinga, vos dvi pergalės ir penkios nesėkmės, ko trūksta komandai, kad ji pradėtų turnyro lentelėje rinkti taškus?
– Kelerios rungtynės pralaimėtos vos keliais taškais, vieną mačą pralaimėjome po pratęsimo. Ieškant priežasčių daug smulkmenų susideda į vieną. Būna, kad tris kėlinius pirmauji solidžia persvara, o ketvirtame viską iššvaistome. Čia tokia situacija, kad ketvirtame kėlinyje gali žaisti tik vienas legionierius, tad neretai per tą ketvirtą kėlinį daug kas apsiverčia. Tikiuosi, dar rasime pergalių kelią.
– Bet neturėtumėte skųstis asmenine statistika, retose rungtynėse aikštę paliekate be dvigubo dublio ar solidaus taškų kiekio. Gal asmeniniai rezultatai atkreips Kinijos aukščiausios lygos klubų dėmesį? Ar norėtumėte likti šioje šalyje ilgiau?
– Būtų smagu sulaukti tokio pasiūlymo iš aukščiausios lygos. Važiuojant į Kiniją vienas tikslų buvo parodyti save, atkreipti kitų klubų dėmesį. Kiek žinau, buvo atvykę poros klubų atstovai pažiūrėti mano rungtynių.
Būtų smagu pasilikti dar bent vieneriems metams, nors nebūtų blogai grįžti atgal į Europą.
– Kaip treneris kinas dalina nurodymus jums, angliškai?
– Jis kalba tiek angliškai, tiek neblogai ir rusiškai. Jis studijuodamas universitete nemažai laiko praleido Ukrainoje. Tačiau čia sudėtingų schemų nėra, žaidimas paremtas kova vienas prieš vieną, gal gynyboje daugiau užduočių.
– Tempas didžiulis, ataka keičia ataką, labai retai, kada atakos užsitęsia iki 24 sekundžių. Kartais tenka ir visą rungtynių laiką – 48 minutes žaisti. Ginamės aikšte, tad tai palengvina visų rungtynių krūvį, gynyboje pasitaupo jėgų.
– Čongčingas yra 13 milijonų gyventojų miestas, ar sudėtinga įprasti prie tokio miesto atvykus iš Utenos?
– Esame įsikūrę ne pačiame mieste, o jo apylinkėse, čia priemiestiniame rajone gyvena 3,5 mln. gyventojų. Žinoma, didžiuliai žmonių srautai, visi visur skuba, lekia, daug automobilių. Bandome prisitaikyti arba nekreipti dėmesio.
Atsipalaiduoti neleižia ir įtemptas tvarkaraštis. Būna, kad po rungtynių kitą dieną sėdame į lėktuvą, skrendame į kitą Kinijos galą žaisti naujo mačo. Poilsio tai neprideda, bet čia ne ilsėtis atvykau, reikia įprasti.
– Ar Kinijoje skiriasi klubų organizacija nuo LKL komandų?
– Yra ir panašumų, ir skirtumų. Kinijoje trūksta aiškumo, konkretumo. Lietuvoje turėdavai planą visam mėnesiui, žinojai kas, kada, kelintą valandą.
Čia pasako likus 10-15 minučių iki kažko pradžios. Iš pradžių gyvenau tam tikroje įtampoje, kol neapsipratau su vietinių organizaciniais ypatumais.
Laimei, nereikia kažkur toli važinėti nuo namų į treniruotes. Gyvename viešbutyje, kuris yra 50 metrų nuo arenos.
– Kaip sekasi bendrauti su komandos draugais, ar kalbos barjeras netrukdo aikštėje?
– Pasikalbame su amerikiečiu Tony Mitchelu, dar pora vietinių žaidėjų bando kalbėti angliškai. Tačiau kalbos barjeras kažkokių kliūčių aikštėje nesukelia. Bandome gestais komunikuoti, susižiūrime, ir kažkoks rezultatas gaunasi.
– Kaip tik dabar vyksta pasaulio futbolo čempionatas, ar Kinija seka planetos pirmenybių kovas?
– Per vietinę televiziją rodo, tik dėl laiko skirtumo jos gaunasi labai vėlai naktį. Jei turiu laiko, stengiuosi nepraleisti futbolo. Palaikau anglus, kol kas jiems puikiai sekasi.
– Ar komandos draugai žino ką nors apie Lietuvą?
– Žino, kad Europa yra, o daugiau nesigilina. Būna, kad treneris paklausinėja apie Lietuvą. Kažkda žaidėme rungtynes netoli Tailando, valgėme vakarienę, komandos draugai klausė, ar gyvena Lietuvoje drambliai (juokiasi). Plačiau papasakojau apie Lietuvą, jos gamtą ir gyvūnus.
Vieną dalyką jie tikrai žino – tai Joną Kazlauską, jo pristatyti ir apie jį pasakoti kinams nereikia. Jis – vienas geriausiai žinomų trenerių Kinijoje.
