Ilgos darbo valandos, sunkus darbas ir praktiškai bent kartą lūžę visi kaulai – štai kokia jo sėkmės ir populiarumo paslaptis. Bet apie viską nuo pradžių.
Vaikystė ir paauglystė
J. Chanas gimė 1954 metų balandžio 7 dieną Honkonge. Tikrasis jo vardas Chan Kong Sang. Berniukas pasaulį išvydo skurdžioje Kinijos pilietinio karo pabėgėlių šeimoje, buvo vienintelis poros vaikas. Trijų asmenų šeima gyveno prestižiniame Honkongo „Victoria Peak“ rajone, tačiau tas gyvenimas toli gražu nebuvo privilegijuotas. Jie gyveno tarnams skirtame kvartale: tėvas dirbo virėju, o mama – tvarkė Prancūzijos ambasadoriaus šeimos namus.
Vietoje nenustygstantis mažasis J. Chanas netrukus gavo Pao Pao arba patrankos sviedinio pravardę. Norėdamas praktiškai išnaudoti sūnaus energiją, tėvas anksti ryte žadindavo sūnų ir abu kartu praktikuodavo kung fu. Kovos menams būtinas sunkus darbas ir treniruotės vaiką išmokė tokių pamatinių gyvenimo vertybių kaip pagarba, kantrybė ir valia.
Nors kovos menai berniukui sekėsi puikiai, to paties apie mokslus pasakyti negalima. Disleksijos sutrikimą turinčiam vaikui buvo labai sunku – po pirmosios klasės jis buvo išmestas lauk iš pradinės mokyklos. Tėvai nenuleido rankų ir kovos menams gabų berniuką nukreipė į Kinijos dramos akademiją.
Aktorius prisimena, kaip pirmą kartą, įsikibęs į ranką tėvui, nedrąsiai žengė tos mokyklos koridoriais. Pamačius mediniais kardais mojuojančius vaikus, jo baimė išgaravo kaip dūmas. Būtent taip jis įsivaizdavo Disneilendą. J. Chanas skubiai paleido tėvo ranką ir įsikibo į savo naujo mokytojo – Ju Jim Yuen – apsiaustą.
Deja, neilgai trukus pirminė magija išsisklaidė ir ėmė ryškėti tikrasis akademijos paveikslas. Tai buvo žvėriškos konkurencijos vieta, kur moksleiviai treniravosi per 18-19 valandų per parą. Jackie nebuvo labai pavyzdingas vaikis ir nuolat prisivirdavo košės.
Vargino ne tik sunkios treniruotės, bet ir bendraamžių patyčios. Tai tęsėsi tol, kol vieną dieną jis išdrįso padėti kitam skriaudžiamam bendramoksliui. Jo drąsus poelgis ne tik užtarnavo jam pagarbą, bet ir išmokė svarbios gyvenimo pamokos, kaip svarbu padėti kitiems.
Taigi per ateinančius dešimt metų J. Chanas išmoko kovos menų, akrobatikos, dainavimo ir šokio. Ir brangiai už tai sumokėjo. „Treniruotės trukdavo nuo aušros iki sutemų, o už tingumą tekdavo kentėti fizines bausmes ir alkį“, – yra sakęs pats J. Chanas.
Vaidyba ir svajonės apie šlovę
Kai J. Chanui buvo vos septyneri, tėvai išvyko dirbti į Jungtinių Valstijų ambasadą Australijoje. Vaikas liko vienas kaip pirštas.
Vėliau kino žvaigždė prisipažino, kad jo tėvas buvo šnipas ir privalėjo pasislėpti Australijoje, o mama neilgai trukus išvažiavo jam iš paskos. Tik tokiu būdu tėvai galėjo užsidirbti pakankamai pinigų, kad galėtų leisti sūnų į mokslus privačioje Pekino mokykloje.
Būdamas aštuonerių, J. Chanas tapo „Seven Little Fortunes“ – vaikų trupės iš Akademijos, kuriems leista filmuotis kinų filmuose – nariu. Jackie tai buvo nuostabi patirtis: net ir menkiausiam pasirodymui kine jis atiduodavo visą save ir dar daugiau.
Viename iš filmų jo motiną vaidinusi aktorė iš Taivano susižavėjo berniuko talentu ir pasirūpino, kad jis turėtų daugiau darbo. Nors Meistras iš jo atimdavęs visus už darbą kine gautus pinigus, berniukas dėl to nesuko galvos ir tiesiog džiaugėsi kiekviena prieš kameras praleista akimirka, ir toliau svajodamas tapti garsiu aktoriumi.
Septyniolikos J. Chanas baigė Akademiją ir toliau filmavosi kine, dažniausiai kaip kaskadininkas. Po kiekvienos juostos jo svajonė tapo vis labiau pasiekiama.
Vieni filmai buvo pelningi, kiti – nuostolingi. Vienas režisierius jam į akis rėžė, kad jis „niekam tikęs“. J. Chano tokia išvada neįtikino – jis buvo sau užsibrėžęs tikslą tapti geriausiu ir visas jėgas bei laiką skyrė tobulėjimui. Kol visi miegojo, iki ketvirtos ryto jis prieš veidrodį tobulindavo judesius.
„Tik nepasiduok. Vieną dieną tau pasiseks“, – sau kartodavo J. Chanas.
Galiausiai pastangos ir užsispyrimas pradėjo duoti naudos. J. Chaną visi pradėjo vertinti kaip drąsų profesionalą, nesibaidantį atlikti net sudėtingiausių triukų. Nieko keisto, kad į jo pusę galiausiai ėmė žvalgytis ir Holivudas.
Žinoma, J. Chanas prieš kiekvieną pavojingesnį triuką mirtinai bijodvęs, bet, kad ir ką darė, nepraleisdavo progos pasirodyti geriausiai iš visų. Galiausiai tokia strategija davė rezultatų.
Bruce‘o Lee kaskadininko karjera
1971 metais jis gavo rimtą pasiūlymą dirbti paties Bruce‘o Lee dubleriu ir kaskadininku. J. Chanas iš už kadro stebėdamas dievuko judesius tiesiog negalėjo nustygti vietoje.
Kartą Bruce Lee netyčia filmavimo metu J. Chanui užvožė lazda per galvą. J. Chanas prisimena nepraleidęs progos apsimesti, jog kenčia didžiulį skausmą – tokiu būdu jis pasirūpino, kad B. Lee jam skirs kuo įmanoma daugiau dėmesio. Šis incidentas jiems padėjo užmegzti pokalbį. B. Lee jaunasis kolega patikęs, jis jį pamokęs kelių savo ypatingų judesių.
1973 metais po tragiškos B. Lee mirties J. Chanas gavo pirmą rimtą vaidmenį filme „Little Tiger of Canton“. Deja, filmas rodytas nedaug kur, tad žiūrovų sulaukė labai menkai. Maža to, J. Chanui tapo vis sunkiau gauti kaskadininko darbo, o prie taip trokštamos Holivudo šlovės taip ir nepriartėjo. Taigi, jis nusprendė padaryti pertrauką ir išvyko pas tėvus į Kanberą Australijoje.
Gyvendamas pas tėvus, J. Chanas trumpam įstojo į Dicksono koledžą pasimokyti anglų kalbos, netrukus gavo „sunkų ir nuobodų“ darbą statybose. Paklaustas, koks jo angliškas vardas, jis atsakė Jackas – tiesiog toks buvo šalia stovėjusio jaunuolio vardas. Po daugelio metų Jacką pakeitė Jackie – būtent tokiu vardu jis žinomas ir po šiai dienai.
Nauji vėjai Honkongo kino pramonėje
Sulaukęs 21 metų, J. Chanas buvo pakviestas grįžti į Honkongą ir filmuotis juostoje „New Fist of Fury“, kurią režisavo Lo Wei. Pagaliau kažkas įvertino jo kaip kaskadininko sugebėjimus, ir filmai ėmė vyti vienas kitą, tačiau nė vienas iš jų nebuvo sėkmingas.
J. Chanas jautėsi nieko vertas, sugniuždytas ir privalėjo kuo skubiau kurpti naują veiksmų planą, kaip pasiekti norimų tikslų. Jis nusprendė nenorintis tapti nauju Bruce‘u Lee. Jis norėjo būti pirmasis Jackie Chanas.
Pagaliau įsisąmoninęs naują tikslą, jis pradėjo ieškoti būdų, kaip išsiskirti, kaip palikti neišdildomą įspūdį. Vaikinas prisiminė vaikystėje jį įkvėpusias asmenybes, pavyzdžiui, komikus Charlesą Chapliną ir Busterį Keatoną. Gali būti, kad būtent tada jis ir nusprendė prie itin rimtų kovos menų priderinti komišką elementą – pamanė, kad galbūt žiūrovams toks netikėtas derinys pasirodys visai smagus ir priimtinas.
Vaikinas atsispyrė nuo kovos menų žinių, kurias sukaupė per visus metus, tačiau suteikė joms žmogišką pavidalą. Taigi, veiksmo prigrūstas scenas jis atskiedė emocijomis, o tai pasirodė kaip reikiant juokinga. Taip gimė komiško kung fu žanras.
Pirmoji sėkmė aplankė kartu su 1978 metų juosta „Snake in Eagle’s Shadow“, kurioje filmuodamasis Jackie Chanas, kaip skelbiama, išsimušė dantį. Vėliau žiūrovams pristatytas filmas „Drunken Master“, kurį filmuojant J. Chanas vos neliko be akies.
Nepaisant traumų, aktorius buvo labai dėkingas už darbe jam suteiktą kūrybos laisvę. Jis daug ir sunkiai dirbo kartu su režisieriais, ieškodamas komedijos ir kovos menų pusiausvyros. Toks naujas požiūris kaip reikiant įpūtė naujų vėjų į kung fu filmus. Neilgai trukus J. Chanas atsidūrė taip trokštos sėkmės viršūnėje.
1979 metais J. Chanas debiutavo kaip režisierius – dienos šviesą išvydo kritikų liaupsių sulaukęs „The Fearless Hyena“. Jis netrukus prisijungė prie kitos kino kompanijos, nutraukdamas bendradarbiavimą su Lo Wei. Bėda tad, kad Lo Wei nenorėjo J. Chano paleisti, tad pasiuntė „Triados“ vyrukų jį pagąsdinti.
Taip J. Chano kasdienybėje atsirado Kinijos organizuotų nusikaltėlių pasaulio gauja. Jis ne juokais nerimavo dėl savo gyvybės, o tam tikrai būta pagrindo: kartą buvo pašautas belipdamas iš lėktuvo, buvo atvejis, kai restorane jį apsupo 20 nusikaltėlių. Nuo tos akimirkos J. Chanas ėmė visur ir visada nešiotis ginklą.
Holivudas ir saldūs sėkmės vaisiai
Tuo metu J. Chanas buvo daugiausiai uždirbantis aktorius Honkonge, buvo žinomas ir mylimas visoje Azijoje. Pagaliau jis buvo pernelyg populiarus, kad „Triada“ drįstų į jį kėsintis, tad paliko jį ramybėje.
9-ąjį XX amžiaus dešimtmetį J. Chanas pagaliau savo rankose turėjo visus įtakos svertus ir galėjo kontroliuoti visą savo filmų kūrybinį procesą. Filmavimo aikštėje jis dirbo daugiausia iš visų – nuo režisūros iki teminių dainų atlikimo. Tada ir paaiškėjo, kad Azija jo ambicijoms kine tapo per ankšta. J. Chanas panoro užkariauti Holivudą.
Tais pačiais metais jo kino kompanija jį išsiuntė į Jungtines Valstijas išbandyti jėgas filme „The Big Brawl“, tačiau tąkart juostai nepasisekė. Nesulaukė didelės sėkmės ir kiti filmai, kuriuose dirbo J. Chanas. Panašu, kad tuo metu Amerika dar nebuvo pasirengusi svetingai sutikti jaunąjį aktorių iš Rytų. J. Chanas grįžo į Honkongą ir toliau kūrė bei prodiusavo savo filmus. Netrukus tapo jauniausiu kada nors dirbusiu kaskadininkų triukų koordinatoriumi, entuziastingiems naujokams atidarė specialią mokyklą, kur asmeniškai mokė amato subtilybių. Jo inovacijos kaskadininkų triukų srityje nustatė Kinijos veiksmo filmų standartus, kurie gerbiami ir paisomi po šiai dienai.
Svajonės užkariauti Jungtines Valstijas J. Chanas niekada neatsisakė – praėjus dešimt metų jis nusprendė laimę pabandyti dar kartą. 1995 metais jo vaidmuo juostoje „Rumble in the Bronx“ pagaliau rado kelią į amerikiečių širdis. Filmavimo metu J. Chanui lūžo kulkšnis. Nepaisant to, prieš tai jam buvo lūžusi nosis, žandikaulis, pirštai, kelias, petys, smakras, pasislinko dubuo, įskilo kaukolė, tad lūžusi kulkšnis tikrai neatrodė pasaulio pabaiga. Nuo tada J. Chanas suvaidino ne viename itin didelio populiarumo sulaukusiame filme ir atsidūrė Holivudo geriausiųjų sąraše. Nuo juostos „Rush Hour“ iki „Kung Fu Panda“ – jo vaidmenys žmonėms visame pasaulyje patinka ir šiandien.
Jis toliau dirbo ir gimtajame Honkonge, kur kūrė filmus ir žavėjo gerbėjus novatoriškais kino sprendimais ir rinkodaros pasirinkimais.
Per visus savo karjeros metus J. Chanas labai sunkiai dirbo – ne tik vaidino, bet ir režisavo, rašė scenarijus, galvojo triukus ir net dainavo. Prisimindamas sunkią vaikystę, varginančias treniruotes ir, kaip tada atrodė, niekada nesibaigsiančias nesėkmes, J. Chanas negali nesišypsoti. Jis nesigaili dėl nė vieno sunkumo, kurį teko įveikti, nes būtent tokie iššūkiai ir įkvėpė jį naujai mąstyti ieškoti naujų dar nepramintų kelių.
Nors J. Chanas niekada neišmoko labai gerai skaityti, rašyti, naudotis kompiuteriu ar įveikti kalbėjimo viešai baimės, jis niekada nesiliovė plėtęs ribų. Dabar jis moka septynias kalbas, milijonus skiria filantropinei ir labdaringai veiklai ir pasižymi kaip kūrybingas verslininkas, trokštantis „kiekvieną mielą dieną padaryti ką nors gero“.
Jo su niekuo kitu nesupainiojama šypsena, nunešioti džinsai, paprastumas ir įsitikinimas, kad labai norint įmanoma viskas, aistra futbolui – štai koks tas neprilygstamas J. Chanas. Laužyta anglų kalba jis noriai dalijasi išmintimi, patirtimi ir siekia įkvėpti kitus siekti savo svajonių. Paklaustas, ar visi gali pasiekti tiek, kiek pavyko jam, jis atsako: žinoma – tik niekada nenuleiskite rankų.
Akimirkos iš J. Chano gyvenimo ir filmų:
