'Mes galime iki užkimimo kartoti, kad kapų tvarkymas nėra koks nors politinis veiksmas. Prieš 13 metų, kai buvo pradėtas projektas „Misija Sibiras“, Rusija buvo visai kitokia. Ten laisvai veikė tokios informaciją apie sovietmečio represijas kaupiančios organizacijos, kaip „Memorial“, o aklai Stalino portretui besimeldžiančių senučių personažai juokino televizijos serialų žiūrovus.
Šiandieninė Rusija – visiškai kita šalis. 2017 m. gruodį, pompastiškai minint Federalinės saugumo tarnybos 100-ąsias metines, jos direktorius Aleksandras Bortnikovas, duodamas interviu laikraščiui „Rossijskaja gazeta“, ne tik visiškai pateisino čekistų bei NKVD terorą, bet ir aiškino pokario įvykius okupuotose Baltijos šalyse nė kiek nenutoldamas nuo sovietmečio doktrinos: „Vakarinėje Sovietų Sąjungos dalyje veikė skaitlingos ir gerai ginkluotos nacionalistinės gaujos, anksčiau bendradarbiavę su hitlerininkais, o dabar globojamos amerikiečių ir britų specialiųjų tarnybų“.
Komentuodamas FSB direktoriaus pasisakymus istorikas Sergejus Medvedevas, radijo stotyje „Svoboda“ vedantis laidą „Archeologija“, sakė, kad Rusijoje „represijų reabilitacija faktiškai tampa oficialaus diskurso dalimi“.
Sibire į Stalino laikų represijų aukų sąrašus skelbiančią organizaciją „Memorial“ jau kreipiasi žmonės, prašantys išbraukti jų artimuosius iš tų sąrašų, nuogąstaudami, kad dėl to gali nukentėti jie ir būsimos kartos.
Karelijos istorikui Jurijui Dmitrijevui, kurio atlikti GULAG'o tyrimai erzino stalinistus, ketvirtadienį buvo skirtas kardomasis kalinimas naujoje seksualinio smurto byloje, nors vos prieš 3 mėnesius dėl panašių sufabrikuotų kaltinimų jis buvo išteisintas.
Tokiomis aplinkybėmis lietuvių tremtinių kapų tvarkymas yra tikrų tikriausia politika, pavojinga Vladimiro Putino režimo pasirinktai ideologijai, šlovinančiai pergalę Didžiajame tėvynės kare, skrydžius į kosmosą ir sovietmečio pramonės pasiekimus. Ženklams, kurie primintų apie šimtus tūkstančių iš okupuotos Lietuvos nekaltai ištremtų senolių, moterų ir vaikų, ten negali būti vietos, net jei jie – tik kuklūs mediniai kryžiai atokiose šalies vietose.
O kai į gyvenvietes, kur buvo ištremti lietuviai, atvažiuoja šviesus lietuvių jaunimas spindinčiomis akimis, stato kryžius, uždega žvakeles, meldžiasi ir dainuoja liūdnas tremtinių dainas, sąžiningai sumoka jiems talkinantiems čiabuviams, tai griauna valstybinių televizijos kanalų kasdien į rusų galvas kalamus mitus apie niekšingus fašistus iš Pribaltikos.
Atsisakymas išduoti Rusijos vizas turbūt yra pats švelniausias iš tų scenarijų, kurie galėjo būti įgyvendinti. Šalyje, kur žmonės nuteisiami realia laisvės atėmimo bausme už feisbuko įrašo pasidalinimą, o kritiškai apie tironą rašančiam žurnalistui Arkadijui Babčenkai užtildyti siunčiami samdomi žudikai, jauniems žmonėms iš Lietuvos galėjo nutikti visokių nemalonumų. Jų bagaže nežinia iš kur galėjo atsirasti sprogmenų, ginklų ir narkotinių medžiagų, didelės grynųjų pinigų sumos, neva skirtos teroristinėms organizacijoms finansuoti. Atsirasti liudininkų, kurie sklandžiai pasakotų NKVD veiklą tęsiančios tarnybos specialistų sukurtą melą. Ar tikrai norime, kad „Misijos Sibiras“ dalyviai taip rizikuotų?
Tremtinių kapų tvarkymas išties buvo graži iniciatyva, suteikdavusi jauniems žmonėms nuoširdaus patriotizmo užtaisą tolimesniam gyvenimui. Savo kūnais pašėrę Sibiro uodus ir atlaikę visus sunkumus „Misijos Sibiras“ dalyviai, lankydamiesi Lietuvos mokyklose, neįtikėtinai daug prisidėjo prie to, kad mylėti savo šalį, švenčiant atkurtos Lietuvos valstybės šimtmetį, tapo net šiek tiek madinga.
Matyt dar bus ekspedicijų į lietuvių tremties vietas, esančias ne Rusijos Federacijoje, pavyzdžiui, Kazachstaną, bet „Misija Sibiras“ be Sibiro tokio kaip lig šiol visuomenės dėmesio jau nesulauks. Nebent ji transformuotųsi į „Misiją Lietuva“ ir imtųsi pastatyti po medinį kryžių kiekvienam Sibire pražuvusiam lietuviui toje tėviškėje, iš kurios jis buvo ištremtas.