Puola sodininkų derlių
Šiemet žemdirbiams ir sodininkams gamta ir vėl pašykštėjo: kritiškai mažas kritulių kiekis ir stichinė sausra naikina jų derlių. Sodininkai skundžiasi ir kita neganda – jų derlių puola invaziniai šliužai. GRYNAS.lt redakcija gavo kelis skaitytojų laiškus, kuriuose jie apibūdina luzitaninį arioną ir klausia, kas tai per šliužas.
„Pamačiau ant lapo, visai netyčia, tokį glitnų, rudą šliužą. Iš pradžių nesupratau, bet vėliau atėjo į galvą – jie juk mano lapus graužia. Kas tai per gyvis ir kaip mums apsaugoti savo derlių?“ – klausė susirūpinęs skaitytojas Arūnas.
Mindaugas, kitas GRYNAS.lt skaitytojas, atpažinęs, kad jo sode atsirado luzitaninių arionų, laiške redakcijai rašė, jog šie šliužai daro didelę žalo jo derliui.
„Aš esu labai pasipiktinęs. Pernai savo sodyboje prisodinau tiek daržovių, taip stengiausi, puoselėjau, prižiūrėjau. Įdėjau daug pastangų ir darbo, o galiausiai rudeniop užpuolė tie kenkėjai šliužai ir viską nuėdė. Labai susinervinau, net vaistų reikėjo. Paklausinėjau kaimynų – ir jiems tas pats. Blogai – neapsimoka augint. Ir iš kur jie pas mus atėjo? Juk anksčiau nebūdavo tų bjaurybių. Man įdomu, ar juos galima kaip nors naikint? Ar jie ir toliau eis visą Lietuvą naikindami“, – piktinasi skaitytojas.
Plinta su žemėmis
Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro doc. dr. Grita Skujienė pasakoja, kad luzitaniniai arionai yra giminingi vynuoginėms sraigėms. Manoma, kad šiuos šliužus lietuviai atsivežė iš Iberijos (Pirėnų) pusiasalio (pusiasalis Europos pietvakariuose, prie Biskajos įlankos, Atlanto vandenyno ir Viduržemio jūros), todėl, anot mokslininkės, žmonės kartais juos vadina ispaniniais šliužais, luzitaniniais ar iberiniais šliužais ir panašiai.
„Tai sraigės, kurių kriauklė grūdelių pavidalo ir slepiama po „mantija“ viduje. Jei atidžiai pažiūrėsite, pamatysite, kad sraigė tarsi turi ant nugaros tokį odišką „skydelį“, o jo viduje ir yra tie kriaukliniai grūdeliai“, – apie luzitaninius arionus pasakoja doc. dr. G. Skujienė.
Ji tęsia, kad anglai šiuos šliužus vadina žudikais, nes luzitaniniai arionai yra įvairiaėdžiai ir gali būti plėšrūs – kai kuriais atvejais ėda net savo gentainius, jei šie dėl kažkokių priežasčių tampa mažiau gyvybingi.
Doc. dr. G. Skujienė aiškina, kad luzitaniniai arionai gali plisti su kompostu ar augalais vazonėliuose, kurių žemėse yra šių šliužų kiaušinėlių.
„Tie kiaušinėliai po kiek laiko „atgyja“, išlenda šliužiukai ir sau gyvena, graužia ką randa ir auga. Žmonės mažylių paprastai nemato ir kurį laiką problemų nėra. Bet šliužai auga (užauga piršto storio ir ilgio), poruojasi ir kiekvienas padeda kiaušinėlių po maždaug 200... per kelis kartus...ir miršta. Rudenį iš tų kiaušinėlių jau išsirita maži maži šliužiukai, kurie žiemą pralaukia ir pavasarį pradeda augti toliau... Tai šliužai, kurie pas mus išgyvena vienus metus, o mes juos matome vasarą ir rudenį, kai jie jau dideli, poruojasi ir būdami dideli daugiau pagraužia augalų“, – pasakoja mokslininkė.
Didžiausia populiacija – Kaune
Pirmieji kartai, kada žmonės pradėjo skųstis luzitaniniais arionais, buvo apie 2008 metus. Kalbos apie naujus, nematytus šliužus prasidėjo Kaune. Anot doc. dr. G. Skujienės, vėliau jie išplito po visą Lietuvą: „Dabar jau žinoma apie 200 radimviečių, tiesa, jos dar ne visur masinės. Pavyzdžiui, viename sode jų jau gali būti, o gretimo sodo kaimynai nė neįsivaizduos apie tokius padarus. Taigi, populiacija gyvybinga ir išsibarsčiusi skirtingose Lietuvos vietose, užima skirtingus plotus. Pavyzdžiui, viena gausiausių populiacijų – Kaune.“
Mokslininkė vardija, kad labiausiai šiais invaziniais šliužais skundžiasi Fredos, Lapės, Kleboniškio (Kauno raj.) gyventojai, tačiau luzitaninių arionų yra ir Vilniuje (Balsių soduose), Klaipėdoje, Trakuose, Panevėžyje, Jurbarke, Biržuose, Kretingoje.
„Iš pradžių tai buvo susiję su botanikos sodais, vėliau – su gėlių ir augalų parduotuvėmis, dabar tiesiog jie jau plinta – iš vieno sodo į kitą, o jei žmonės jų nenaikina, dar blogiau – kartais jie jau įsitaiso natūraliose buveinėse, net draustiniuose gali atsirasti, pvz., Veršvos, Jiesios. Natūralioje aplinkoje renkasi vešlios augalijos vietas, šalia vandens telkinių ir palei tuos telkinius (upes, tvenkinius) toliau plinta. Gal kiek daugiau radimviečių yra pietų ir pietvakarių Lietuvoje, šioje pusės Nemuno, bet situacija kas dieną keičiasi“, – akcentuoja doc. dr. G. Skujienė.
Rekomenduoja ne vieną naikinimo būdą
Kaip jau buvo minėta, luzitoniniai arionai yra invazinė šliužų rūšis. Anot Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro doc. dr. G. Skujienės, invazinėmis rūšimis vadinami tie svetimžemiai gyvūnai, kuriuos kokiu nors būdu atsiveža žmonės ir jie paplinta tų žmonių aplinkoje, pradeda labai gausiai veistis ir nukonkuruoja ar visiškai išstumia vietines rūšis. Dažnai tokie gyvūnai dėl didelio gausumo tampa kenksmingi žemės ūkio augalams ar gyvūnams, t.y. žmogui sukelia nuostolių.
„Taip ir šis šliužas, apsigyvenęs soduose ir daržuose, apgraužia įvairius augalus, vaisius, o palikdami šliūžes sudaro puikias nišas įsikurti įvairiems grybams, bakterijoms, kurie sukelia augalų ligas. Natūralu, kad braškė, kurią paragavo šliužas – žmogui nelabai skani, nes negražiai atrodo, o ir iš tiesų greičiau pūva. Todėl žmonės, sulaukę tokių gyventojų savo sodybose, labai pyksta“, – tvirtina mokslininkė.
Šalyse, kuriose luzitaniniai arionai kėsinasi į vietinę fauną ir florą, šių šliužų populiacijos yra įvairiais būdais mažinamos. Be to, sodininkai turi įvairių receptų, kaip apsisaugoti nuo nepageidaujamų, derlių naikinančių kenkėjų. Doc. dr. G. Skujienė pasakoja, kad, pavyzdžiui, Norvegijoje pirmiausia žmonės žemės plotą, kuriame nori ką nors auginti, aptveria specialia tvorele nuo šliužų, tada žemę paruošia sėjai ar sodinimui, prieš tai panaudoję chemines šliužus naikinančias priemones. Vėliau surenka besiveržiančius šliužus nuo tų aptvarų.
„Galima rasti įvairių cheminių medžiagų, vadinamų „moliuskicidais“, pvz., Ferramol, Sluxx ir kt., bet Lietuvoje dažnai lyja ir visi šie chemikalai yra tirpūs ir greitai praranda savo veiksmingumą, todėl juos reiktų ne tiesiog barstyti, o įterpti į įvairius spąstus šliužams“, – rekomenduoja mokslininkė.
Ji tęsia, kad efektyviausia kova su luzitaniniais arionais yra jų kiaušinių dėčių sunaikinimas: „Reikia būti tvarkingam ūkininkui ir ant žemės nedėti jokių , „slėptuvių“ – senų rakandų, nereikalingų medžių dalių, šiukšlių, kompostą reiktų dengti ir kt. Reikia su jais kovoti visada ir visiems kartu (bus beviltiška juos išnaikinti, jei sodo kaimynas apsileidęs ir nekovoja), o labiausiai saugoti, kad nepatektų prie vandens telkinių.“
Anot G. Skujienės, didelė problema yra ta, kad žmonės šiuos invazinius šliužus pastebi jau tada, kai jie dideli ir jau būna sudėję kiaušinius. Tuomet greitai didieji šliužai miršta, tačiau lieka jų kiaušinėliai.
„Vieni kovoja statydami tvoreles ar tiesiog rinkdami ir naikindami (pvz., druska, karpydami, persmeigdami ar humaniškiau – sušaldydami šaldytuvo kameroje), kiti – moliuskicidais, pesticidais. Yra ir ekologiškų naikinimo priemonių – gaudykles, pavyzdžiui, alaus ir kitokių skanumynų. Taip pat galima perkirpti ir palikti tuos pačius šliužus kanibaliniam kitų šliužų suėdimui“, – dar vieną luzitaninių arionų naikinimo būdų rekomenduoja doc. dr. G. Skujienė.
Mokslininkė dar kartą primena, kad svarbiausia žmonėms nepalikti jokių slėptuvių (dėžių, lentų, malkų, plytų, akmenų ir įvairių buitinių šiukšlių ant žemės, nedengtų komposto krūvų) ir tvarkingai dirbti žemę (puri žemė šliužams nepatinka), naudoti apsaugines tvoreles saugomiems augalams.
