Problema ne tiek vienoje ar kitoje pavardėje, be to, jos keičiasi, vyksta natūrali ir priverstinė migracija. Problema – SISTEMOJE. Drįstu teigti, kad valstybėje susikūrė sisteminė problema, kur niekieno neįgalioti ir nerinkti žmonės arba jų grupės sugeba neteisėtai primesti savo valią blogiems ar geriems, bet legaliems valdžios atstovams. Tą jie daro papirkimais, prastūmimais į postus, bet dažnai ir šantažuodami. Kiek mūsų vadai begudrautų suokdami apie Lietuvos pasiekimus (nesiginčiju, parduotuvių prie sovietų tikrai tiek nebuvo), deja, jie visi pasuoja prieš užkulisinius galios žaidėjus.
Esu analizavęs ne tik mano vadovauto NSGK parlamentinio tyrimo medžiagą. Daug buvo skelbta viešumoje, tame pačiame Wikileakse, kur, beje, mūsų ir jų paviešinta medžiaga sutapo. Be to, esu atviras ir bendraujantis žmogus, o Lietuva mažas kraštas ir, jei mokėsi išgirsti, išgirsi. O jei viską sudėjus ir apibendrinus – tikrai, vaizdelis ne koks. Manęs kartą vienas rimtas JAV verslininkas paklausė, Algimantai, o kiek per atkurtos nepriklausomos Lietuvos 25 metus (tai buvo pora metų atgal) nuteista teisėjų ar aukštų valstybės pareigūnų? Deja – 0. Tai jis pajuokavo, matai, JAV labiau korumpuota valstybė, o jūs – pavyzdinė. Tik juokas buvo su ironija.
Apie tai nesu rašęs, bet ir nepažadėjau neviešinti. 2007 m. vasarą tuomečio LR Prezidento Valdo Adamkaus iniciatyva įvyko mūsų abiejų susitikimas. Ilgai kalbėjomės vienu du. Teisybės dėlei turiu atvirai pripažinti, kad esu kritikavęs poną Valdą Adamkų dėl jo neryžtingumo, bet jį gerbiau ir dabar gerbiu. Deja, jo achilo kulnas buvo realios Lietuvos valstybės situacijos nežinojimas. Jo aplinka juo manipuliavo. O jis, būdamas aukštos kultūros žmogus, jais pasitikėjo. Pamenu, kaip jis manęs atvirai paklausė, išklausęs mano tikrai baisoką padėties vertinimą apie valstybės užvaldymą, ką siūlai daryti. O aš atvirai pasakiau: ne mažiau nei porą dešimčių aukštų pareigūnų reikia atleisti iš pareigų nieko nelaukiant. Ir pauzė... jis paragino... sakyk... o mažiausia dešimt reikia teisti. Tu ką, nori revoliuciją sukelti? Tokia buvo reakcija. Aš pats ne prieš, bet negaliu. Ką – beliko tik pasigailėti tokio savo atvirumo, nes esu įsitikinęs, kad net Prezidento kabinete buvo pasiklausoma. Tai patvirtina ir tas faktas, kad V. Adamkaus knygoje „Paskutinė kadencija“ yra rašoma, kad po dienos nuo mūsų susitikimo V. Adamkui paskambino ponas Mieželis ir susitarė skubiai atvykti į Turniškes su vienu iš mano siūlyto „dešimtuko“ veikėjų.
Yra ir daugiau sutapimų. O kad neatrodytų, jog vadovaujuosi pasenusiais faktais, nors tuo grįsta garsioji VSD Pažyma, tai vėlgi kviečiu susimastyti, kodėl jau LR Prezidentė Dalia Grybauskaitė, į pareigas išsirinkusi su pagrindiniu lozungu „sutvarkyti oligarchus“, nė karto viešai jų net neįvardijo ir nepasmerkė, o juk žinojo, kas labiausiai savo siekiais pasipelnyti bet kokia kaina kenkia ir griauna pačią valstybę. Išvada labai aiški – BAIMĖ. O jeigu aukščiausi pareigūnai pažeidžiami, tai kas belieka žemesniems, kaip tik rašyti „pažymas“, kurių turinys lyg ir įdomus laisvalaikio skaitymams, bet į gerą detektyvą netempia.
Suprantu specialiųjų tarnybų vadovus, o dar labiau – jų pavaldinius. Jie turi aibę pavyzdžių, kai nuoširdžiai tarnaujant Tėvynei Lietuvai gali būti sumaišytas su purvais. Kai kam užtenka vien išniekinto kovotojo už TIESĄ Vytauto Pociūno žiauraus likimo. Ne tik žūtis, bet ir šlykštus šmeižtas po mirties, kuris, deja, nenuplautas iki šiol. Principingi, ištikimi priesaikai pareigūnai ir politikai, perfrazavus aukštą Lietuvos vieną iš vadovų, „...ne dabartinės Lietuvos dimensija“.
Labai gaila, bet jis teisus. Prieš cinikus, kyšininkus, vagis, amoralius paskalų skleidėjus, padorių žmonių juodintojus šiandien bejėgiai net Lietuvos vadovai. O juk už jų valstybės specialios tarnybos, policija, kariuomenė, visa teisėsaugos sistema, nacionalinis transliuotojas net su keliais radijo ir TV kanalais bei internetiniu portalu. Jie bet kada gali kreiptis į Tautą ir pakviesti ją paremti juos tikroje, ne imitacinėje kovoje su klanais, užvaldžiusiais valstybę. Ir, patikėkite, žmonės tikrai išgirstų, žmonės ateitų, žmonės tokius vadovus paremtų. Bet tai atsitiktų tik su viena sąlyga, kad tie vadovai ar vadovas, kurie kviestų tai darytų nuoširdžiai ir patys, jeigu ir suklydę kada, nuoširdžiai ir atvirai tai pripažintų. O proginės, kanceliarinės kalbos iš valdiškų tribūnų, deja, jau nieko neįtikina, o sukelia tik dar didesnę sumaištį ir nykumą širdyse, kad ir šį kartą nieko nebus, viskas liks kaip buvę arba dar blogiau. Nebent vėl ant baltai padažyto, bet vis tiek juodo nuo melagysčių ir aferų, žirgo tiesiai į Lietuvos premjerus atjos ponas Viktoras Uspaskichas su visa kaimyninės valstybės specialių tarnybų palaikymo komanda, ir parodys tiems litovcams, kur vėžiai žiemoja... Patikėkite, nebereiks nei Putino tankų, užteks Viktoro.
Nesu didelis „valstiečių“ fanas, be to, turi ir jų lyderis problemėlių. Tačiau teisybės dėlei reikia pripažinti, kad to, kuo jie šiandien užsiėmė – reikėjo. Gal ne visai taip, kaip reikėtų, bet svarbiausia – pajudino. Juk niekas netrukdė tai padaryti nei TS-LKD, nei LSDP. Jeigu būtų pratęstas mūsų 2006 metais pradėtas darbas, šiandien tikrai nebebūtų tokių pažymų ir nereikėtų rašyti šių skaudžių eilučių. Deja, niekas nieko nedarė, o tik stebėjo, kai vyko brutalus valstybės užvaldymas, jos išgrobstymas, nuskurdinimas ir pasekoje milijonų tėvynainių išvarymas iš savo prosenelių žemės. Ar gali būti dar kas baisesnio ir niekšiškesnio nei tai, kas įvyko. Žinokite, dar ne visa tiesa atskleista. Ji žinoma, bet nutylima. Ir štai tokią baisią, apgailėtiną valstybės situaciją bandoma pateikti kaip normalią. Nieko baisaus, pagaliau išsiaiškinome keletą kyšininkų, gal juos nuteis, o gal ir ne. Juk turime darbo partijos su ponu Viktoru priešakyje super nenuteisimo per dešimt metų pavyzdį. Kodėl dabar turėtų būti kitaip? Ir vargu bau ar bus kitaip. Šį skandalą uždengs kiti, ir taip po truputį viskas nueis į užmarštį. Tik ar kartu su numarinamais ir užglostomais skandalais taip nenumarinsime ir pačios Lietuvos? Juk, stebint abejingą žmonių reakciją į siaubingus faktus, labai į tai panašu.
Gal visgi teisus Ramūnas Karbauskis – reikia tęsti tyrimą ir aiškintis toliau. Reikia paskelbti visą sąrašą, koks jis skaudus bebūtų. Juk ant svarstyklių ne vieno žmogaus o visos mūsų Tėvynės likimas. Netgi dabar, po šio garsaus tyrimo, ir vėl viskas nutilo. O kur pavedimai Generalinei prokuratūrai, kad ji nors pradėtų tirti NSGK išvadose ir VSD Pažymoje besipuikuojančių veikėjų „darbelius“ prieš valstybę? Juk, kas baisiausia, ten įvardytas ir buvęs aukšto rango prokuratūros net ne pareigūnas, o vadovas, akivaizdžiai piktnaudžiavęs tarnybine padėtimi.
Galų gale reikia aiškumo ir dėl žurnalisto Tomo Dapkaus. Jis mūsų tyrime (2007 m.) suvaidino pozityvaus žiniasklaidos atstovo vaidmenį, padėdamas (o tokių tada buvo mažuma) mums išeiti į viešumą. Galų gale jis teisindamasis atskleidžia vis naujų, dar negirdėtų brutalaus Lietuvos dalijimosi atvejų, kuriuose dalyvavo ir buvęs premjeras ponas Andrius Kubilius. Negalima nutylėti ir dar praeitoje Seimo kadencijoje A. Skardžiaus komisijos išaiškintų milijoninių grobstymo faktų Lietuvos energetikoje. Dar baisiau tai, kad tai buvo daroma dangstantis energetinės nepriklausomybės lozungais.
Deja, po šiais lozungais vyko elementarios finansinės machinacijos. Ir, kas baisiausia, jos dar vyksta. Lietuva valstybiniame lygmenyje skatina mokesčių slėpimą tarptautiniu mastu. Juk didžiulė suma (net 640 milijonų eurų per 10 metų) už SGD laivo nuomą pervedama į kompaniją, registruotą ofšorinėje (t. y. lengvatinių mokesčių) zonoje. O šalies vadovai ir VMI skelbia, kad su tokiais reiškiniais kovojama. Deja, tai melas. Reikia aiškintis, kodėl valdant 2008 m.–2012 m. TS-LKD ministras A. Sekmokas iš LR Seimo tribūnos viešai pasakė, kad Baltarusija Astravo atominės elektrinės nestatys, nes neturi pinigų. Ar jis tai pasakė iš kvailumo, ar specialiai, kad suklaidintų, kad tam nebūtų priešinamasi, kol dar buvo galima. Ir kaip šiame kontekste amoraliai skamba atskirų konservatorių lyderių raginimas siekti, kad Astravo AE būtų nebestatoma. Kas leido ir kodėl sumokėti Rusijos valdomai bendrovei „Nukem“ milijonus eurų už broką? Ką nuveikė lietuviški ir angliški advokatai, kuriems taip pat buvo sumokėtos milijoninės sumos už nieką? Juk vieną kartą turi būt įvardyti kalti ir jie nors pasmerkti, jei mūsų teisėsauga tokia bedantė.
To verkiant reikia, kad valstybė pradėtų keistis. Jokiu būdu negalima sustoti pusiaukelėje, nes valstybės užvaldymas tik gilėja, jis niekur nedingo. Tik apnuoginę piktžaizdes pagaliau suprasime, kad tokioje pseudo demokratijoje ne tik nesaugu gyventi, bet nesaugu ir ką nors stengtis užgyventi. Nesaugu kurti pilnavertę šeimą ir turėti vaikų, nes koks baisus likimas jų laukia, jei viskas bus palikta savieigai. Ponai ir ponios, mantra, kad reikia tobulinti įstatymus, jau nieko nepakeisi. Dabar jau reikia sodinti ne dešimt, o visą šimtą. Tik ar atsiras toks drąsuolis, kuris pasiaukos? Nes toks valstybės vadovas tikrai būtų nužudytas, bet jis pasėtų pasipriešinimo neteisybei, vagims ir melagiams – Vilties sėklą, kad Lietuva dar gyva. Ir tikiu, kad didelė dalis, tai supratusi, pakiltų ir padarytų tvarką SAVO VALSTYBĖJE, atsiimtų ją iš klanų. Nebijau už tokias eilutes būt apkaltintas valstybės priešu, nes labai myliu Lietuvą ir negaliu tylėti, kai ji žudoma.