Labai įdomios ugdymo proceso detalės, apie kurias sužinojome iš paties režisieriaus. Kiekvienas iš moksleivių mokėsi skaityti knygas, atsirinkęs su mokytojo pagalba jam labiausiai tinkančius – patinkančius – suvoktus tekstus kūrė reginį, maksimaliai atskleisdamas individualias savo galias.
Stebėjome unikalius monodinius numerius (įspūdingas Dovydo Puškoriaus giedojimas įvairiausiais lietuviškų paukščių balsais; jautri Gabrielės Blažytės giesmė italų kalba a cappella; subtilus Radvilės Budrytės šokis; ekspresyvus Ugnės Narkevičiūtės šaukinys apie jos žemėje rastus lobius; Radvilės Budrytės vijurkiška stebinti viską fiksuojanti vaizdo kamera), įdomius dialogus, kulminacines, turtinga faktūra spinduliuojančias masines scenas, kuriose kaukėmis pasidabinę back’ai” emocingai efektingai judindami plaukus, ritmingai trepsėdami kviečia ir sviedžia solistus lyg iš vandens gelmių išnyrančius tiesiai mums į akis, į ausis, į sielas: Irmanto Pilio Faustas, Arono Canbolat Mefistofelis, Kotrynos Tendziagolskytės Marta – Mirtis.
Negaliu nepastebėti puikaus dramaturginio apsisprendimo – ačiū režisieriui, kuris daug leidęs improvizuoti, dar daugiau neleido, skiepydamas pagarbą garso kultūrai – klyksmų riksmų keiksmų nebuvo, o kulminacijos – buvo. Kaupiant artisto, lygiai kaip ir muzikuojančio žmogaus bagažą– galioja ta pati taisyklė – brangiausią patirtį įgyji tada, kai pavyksta įtaigiai išpildyti atskleisti kūrinį nedidelėje, ribotoje dinaminėje amplitudėje (ppp, pp, p, mp, mf).
Antai, įsiklausykite, įsižiūrėkit – norėčiau parašyt ką nors svaraus apie šitas jautrias krištolines sekundes, bet – žodžių svoris dingsta skęsta, verčiau, galbūt, improvizuoti?
Šitos kalvelės tonas – smuiko sielos Lietuva... Tos gaidos trys vilties, kurią mes giedam – fa – do – fa – be žodžių mormorando, paslapčia... Myli – nemyli – myli? – tyliai klausia Margarita – Lietuva...
Dar vieną formos paslaptį, kurios visus slapčiausius niuansus žino tik režisierius, norėtųsi pristatyti tiesiog užklausiant – kaip 15 asmenybių (ar asmenų? – diskutuokite su Mindaugu Činčiu, jis padės jums atsakyti – kuo skiriasi asmuo nuo amenybės) su skirtingais tekstais ir kontekstais pavyko taip apjungti ir sustyguoti, kad teiginių/klausimų/garsažodžių/giesmių/šokių/judesių skiautiniai virto kažkuo daugiau nei paprastas koliažas su aštriais skiaučių kampais?
Koliažinis sūkurys iš skirtingiausių medžiagų, veiksenų, tekstų fragmentų, Sigitos Sičiūnienės „Tautiškos giesmės“ bei F. Schuberto „Serenade“ muzikinių interpretacijų smuiku pranoksta savo bazinės formos idėją ir įgyja kažką naujo. Ekspromtu imčiau ir pavadinčiau, pavyzdžiui, tą naujieną – ypatingu, čiurlionišku koliažu. Paklausite – kodėl? Juk pats M. K. Čiurlionis koliažais nesidomėjo. Ogi todėl, kad M. K. Čiurlionis ir savo dailės kūriniuose, ir muzikoje labiausiai vengė ir išvengė didelių, ryškių kontrastų. Jis buvo pustonių, pastelinių atspalvių meistras. Tai štai – panaši pustonių ir atspalvių galia paskandino koliažo paprastumą. Tą galią režisierius Antanas Maciulevičius tik jam vienam žinomais būdais ir metodais kapstė – atkapstė – išlaisvino, dirbdamas su kiekvienu jaunuoliu atskirai ir su visais bendrai.
Šis eksperimentinis vyksmas – puikus komandinis darbas. Jis žaižaruoja įvairiomis (in)tonacijomis, kurias apjungia trijų svarbių funkcijų versmė, pamatinės kiekvieno iš mūsų vertybės – Motina (tonika), Tėvynė (dominantė), Sąžinė (dominančių dominantė).
Nuostabu, kaip mokytojas sudėlioja svarbiausius taškus ir spektaklis neperžengia doros, padorumo ribų, nuostabu, kai klausytojo ausis, regėtojo akis, stebėtojo siela yra tiesiog gerbiama.
Ačiū jaunimui. Ačiū Maestro. Ačiū rezultatui. Kūrinys, nuo pradžios iki galo kupinas įdomybių tiek mikro, tiek makro lygiu. Norisi prie jo grįžti, norisi dar kartą stebėti, ieškoti ir rasti.