A. Juozaitis, būdamas vienu iš Sąjūdžio pradininkų, Aukščiausiosios Tarybos rinkimuose sąjūdiečių iškovotą pergalę pasiūlė atiduoti sutriuškintiems komunistams. Tai tapo sovietinės nomenklatūros grįžimo į valdžią propagandinio parengimo pradžia – pažadu, išsipildžiusiu 1992–1993 m.
Jau maniau, kad nebėra prasmės daugiau ką nors rašyti apie birželio 11 d. išplatintą 55 žinomų asmenų kreipimąsi, raginantį A. Juozaitį dalyvauti 2019-ųjų metų prezidento rinkimuose, po to, kai Andrius Užkalnis itin jautriai ir tiksliai apibūdino šį reiškinį: „Bukiausiai ir tamsiausiai rinkėjų daliai reikia jų vertos kaliausės: ne juokdario, o nykaus tragiko, ašarojančio Arlekino ir parūdijusiais šarvais klebenančio Don Kichoto, dudenančio niūrias pranašystes balsu lyg iš po grabo lentos. Ir pagaliau toks atsirado. Arvydas Juozaitis ateina gyvųjų ir mirusiųjų gelbėti“.
Tačiau liko keletas neatsakytų klausimų, svarbių detalių, kurių neaptarę, taip ir liksime stebėtojais, kai sutrikusią, ištroškusią tiesos ir politinės korupcijos bylos srutovežio čiurkšle palaistytą rinkėjų minią nusives net ne naujas gelbėtojas, o mikliai sugeneruota Sąjūdžio pamėklė.
Pirmasis klausimas – kodėl dabar? Juk A. Juozaitis galėjo kandidatuoti prezidento rinkimuose 1997, 2002, 2004, 2009 ir 2014 metais. Negalėjo tik 1993 m., nes tuomet dar nebuvo sulaukęs 40-ies, be to, varžydamasis su velioniu Algirdu Mykolu Brazausku, būtų paneigęs savo paties „Istorinėje klaidoje“ išdėstytas pseudopranašystes.
Tarp 55 A. Juozaičio kvieslių, kaip prisimena Seimo narė Rasa Juknevičienė, yra etatinių pasirašinėtojų prieš vakarietišką valstybės kryptį dar nuo Sąjūdžio laikų: „Jau 1991 metais buvo kuriama alternatyva Sąjūdžiui – liūdnos atminties Lietuvos Ateities forumas. Nuo to laiko tos pačios pavardės vis išnyra ir išnyra“.
Manau, kad Sąjūdžio trisdešimtmečio sukaktis, buvo tiesiog idealiai parinkta neoficialiai rinkimų kampanijos pradžiai, o jos scenarijų kūrė tikrai ne pats kandidatas ir ne kuris nors iš tų 55 viešų jo rėmėjų. Pirmiausia todėl, kad Sąjūdžio jubiliejaus minėjimas reiškia ir daugybę kartų televizoriaus ekrane parodytus 1988–1990 m. istorinius vaizdo įrašus iš pirmųjų mitingų, Baltijos kelio. Žinoma, daugiausia ten matėme profesoriaus Vytauto Landsbergio veidą, bet A. Juozaitis taip pat kur ne kur šmėžavo. Kitos tokios progos tektų ilgai laukti, ir nebūtinai ji pasitaikys likus mažiau nei metams iki prezidento rinkimų.
Kita palanki aplinkybė – Sąjūdžio ilgesys, išlikęs mūsų visų, išgyvenusių 1988–1990 m. virsmą, širdyse. Kuo daugiau prabėga laiko, tuo mažiau prisimename įvykių aplinkybių, klaidų ir išdavysčių, bet išlieka pirmuosiuose mitinguose, Sąjūdžio suvažiavime ir Baltijos kelyje patirtos euforijos būsenos ilgesys. Kuo labiau vienas kitą trypia šių dienų politikai, tuo šventesni atrodo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai, žinoma, išskyrus V. Landsbergį, kuris paskui „sugriovė kolūkius“.
Gimusieji jau laisvoje šalyje tokių prisiminimų neturi, tačiau lankė mokyklą ir kai kurie iš jų ten netgi per istorijos pamokas kažką viena ausimi nugirdo. Jauniausiai Y kartos daliai ir ypač Z kartai 1988 m. Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai yra tokie pat tolimi ir drauge artimi, kaip 1918 m. signatarai. Jie užaugo girdėdami tėvų pasakojimų apie mitinge iškeltą trispalvę ir pirmąjį bučinį Roko marše fragmentus. Jų patriotizmą žadino „Misija Sibiras“, krepšinio pergalės, žinios iš Ukrainos. Net jeigu neužsivilko šaulio uniformos ar neišėjo tarnauti savanoriu, šiuolaikinis 20-metis, mano nuomone, yra gerokai patriotiškesnis už 30-metį, auklėtą labiau sovietizuotos kartos tėvų ir mokytojų.
Tereikėjo ištraukti kažką iš Sąjūdžio laikų, bet dar nespėjusį numirti ar nusenti. Zigmas Vaišvila su Rolandu Paulausku netiko, nes jų pasisakymai pernelyg dažnai sutampa su Kremliaus propaganda, Sąjūdžio aureolės išblėsusios ir rinkėjų nebeveikia. A. Juozaitis, nors retkarčiais ir pasirodydavo drauge su tiedviem, mažiau politikos paribiais besidominčiai auditorijai pranyko iš akiračio taip seniai, kad puikiai tinka mitologinio pradingusio herojaus, sunkiais laikais sugrįžtančio iš požemių pasaulio gelbėti savo tautą, vaidmeniui.
Vien tik 55 senolių laišku iškviesti pradingusį herojų būtų pernelyg paprastas scenarijus. Pirmiausiai reikėjo vaiko, kuris pasakytų, kad dabartinis karalius nuogas, valdžia – Sąjūdžio idėjų išdavikė, o globalizacijos slibinas tuojau praris bedalę Lietuvą.
Tam reikalui į Seimo tribūną išleistas Vytautas Vyšniauskas, anksčiau buvęs žinomas tik negausiam „tautiniu jaunimu“ save vadinančių antiglobalistų būreliui, per dieną tapo nauja socialinių tinklų žvaigžde, nors apie Lietuvą nepasakė nieko naujo, ko nebūtų metų metus kartoję Valstybės saugumo departamento pažymose minimi kaip Kremliui naudingi, bet nepopuliarūs naujienų portalai. Štai tipiškas V. Vyšniausko teiginys, kurį galėtų apie savo šalį ištarti bet kurios populistinės kraštutinės dešiniosios partijos, pavyzdžiui, Prancūzijos nacionalinio fronto arba Italijos „Šiaurės lygos“, atstovas: „Šiandien jau tik aklas nemato, kad Lietuva siaubingose kančiose miršta, ir tik prie jos prijungta Europos Sąjungos dotacijų lašelinė dar palaiko jai gyvybę“ (V. Vyšniauskas. „Konservatorių“ totalitarizmas. Atsakymas partiniam jaunimui. DELFI.lt, 2018 m. birželio 15 d.).
Ir tik po jo jau galima parodyti gelbėtoją A. Juozaitį su savo 12 tezių, kuriose nebeliko nė kvapo Sąjūdžio laisvės dvasios, bei jo palaikymo komandą iš Tautos ateities forumo.
Tik viena bėda – šitos kampanijos užsakovas pernelyg anksti išėjo iš užkulisių, o turėjo tyliai palūkėti ir tik antrame prezidento rinkimų veiksme, į kurį visų tradicinių partijų rėmėjų nuostabai, patektų ir A. Juozaitis, teatrališkai ištiesti jam ranką. Turiu omenyje Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos lyderį Ramūną Karbauskį, netikėtai išbarusį Seimo pirmininką Viktorą Pranckietį už tai, kad šis „Žinių radijo” laidoje išdrįso apibūdinti Sąjūdžio trisdešimtmečio minėjime A. Juozaičio, Romo Pakalnio ir Vytauto Radžvilo pasakytas kalbas, kaip „labai populistinius pareiškimus, kad viskas yra blogai“.
Tik dar negaliu pasakyti, koks vaidmuo A. Juozaičiui numatytas LVŽS rinkimų strategiją sudėliojusių specialistų plane – iš tikrųjų tapti prezidentu ar tik atimti dalį balsų iš tradicinių dešiniųjų partijų kandidatų ir taip atverti kelią į Daukanto aikštės rūmus Sauliui Skverneliui. Nors labiausiai tikėtina, kad patvirtinti iškart abu scenarijaus variantai, ir tik nuo rinkėjų reakcijos į naująjį gelbėtoją priklausys, kuris iš jų taps pagrindiniu.